Owenas Johnas Baggettas gimė 1920-aisiais Teksase, ryžtingų žmonių valstijoje, užgrūdintoje kovų, ginklų ir fiziškai sunkaus darbo, tačiau, be užsispyrusio teksasietiško charakterio savybių, jaunajam Owenui Dievulis ar gamta nepašykštėjo išmanumo bei greitos reakcijos. Baigęs katalikiškąjį Hardin-Simmons universitetą Owenas įsidarbino Volstrite, o tai, sutikite, nėra tipinė teksasiečio karjera.
Tačiau karas dažnai pakoreguoja karjeras, likimus ir gyvenimus žmonių, kurie papuola į jo mėsmalę. Pašauktas į JAV kariuomenę 1941-aisiais, kitais metais jaunuolis jau turi bombonešio piloto įgūdžių, priskiriamas 7-ajam Bombonešių grupės sparnui, kuris taikos metu dislokuotas Teksase, tačiau Antrajame pasauliniame kare vykdė užduotis Indijos regione.
Taip Owenas atsiduria netoli Kalkutos ir 1943 m. kovo 31 dieną, kaip antrasis sunkiojo bombonešio „B-24“ pilotas, kartu su dar 11 kovos mašinų imasi eilinės kovinės užduoties – bombarduoti geležinkelio tiltą prie Pjinmanos (Pyinmana) miesto.
Ore Oweno ir jo kolegų bombonešių jau laukė priešas, 13 Japonijos imperatoriškųjų oro pajėgų naikintuvų „Ki-43“.
50 kalibro bombonešių kulkosvaidžiai nepajėgė apginti nuo greito ir manevringo priešo – buvo sugadinta Oweno bombonešio degalų padavimo sistema, sutrūkinėjo deguonies padavimo sistema, dingo radijo ryšys, prasidėjo gaisras. Sužeistas orlaivio vadas visiems nurodė palikti lėktuvą, Owenas gestais perdavė tai įgulai – vienas po kito orlaivio ekipažas paliko lėktuvą, ir dangus pasipuošė parašiutų kupolais.
Čia istorija galėtų ir baigtis, nes sėkmingai nusileidusių pilotų lauktų arba greita evakuacija, arba priešo nelaisvė, kas yra gerokai liūdniau, tačiau keletas japonų pilotų nutarė pažaisti „katės ir pelės“ žaidimą. Skraidydami ratais nedideliu greičiu jie pradėjo šaudyti į besileidžiančius parašiutais karius iš savo lėktuvų kulkosvaidžių.
Du Oweno lėktuvo įgulos nariai buvo tiesiog ištaškyti gabalais po savo parašiutų kupolais, o pats istorijos herojus apsimetė negyvas, tačiau išsitraukė tabelinį ginklą, kolto sistemos pistoletą „M1911“, ir priglaudė prie kojos iš kitos artėjančio japonų lėktuvo pusės.
Nežinia, kokia buvo pagrindinė japonų piloto klaida: neįvertinti užsispyrusio teksasiečio pasiryžimo kautis ar tai, kad norėdamas geriau įsižiūrėti, jis atitraukė kabinos stiklą, tačiau lėktuvui priartėjus parašiutininkas mikliai „atgijo“ ir paleido 4 šūvius nusitaikęs į pilotą. Lėktuvas kiek žemėjančia trajektorija išnyko horizonte.
Nusileidę trys gyvi įgulos nariai, įskaitant ir patį Oweną bei įgulos vadą, bandė pasislėpti miške, tačiau buvo apsupti ir paimti į nelaisvę. Praleidęs ten beveik dvejus metus, Owenas neteko maždaug pusę savo svorio ir buvo panašus į vaikščiojantį skeletą. Sutikęs pulkininką Harry Meltoną, 311-osios kovos grupės vadą, kurio orlaivis buvo numuštas netoli incidento vietos tą įsimintiną kovo 31-ąją, jis išgirdo žinią, kad japonų karininkai kalba, jog vienas „Ki-43“ naikintuvas buvo rastas sudužęs be jokių apšaudymo žymių, tik su vienintele kulka piloto galvoje.
Pulkininkas H. Meltonas pasakęs, kad parašys apie tai raportą, jeigu gyvas ištrūks iš nelaisvės; savo pažado įvykdyti nespėjo – jį gabenęs laivas buvo nuskandintas torpedinės atakos metu.
Owenas ir jo draugai buvo išlaisvinti pačioje karo pabaigoje, o pats herojus išgyveno iki 2006-ųjų.
