Tai štai, jau minėtas pyktis mane graužė ne vien dėl Ukrainoje žūstančių nekaltų žmonių. Kumščiai gniaužėsi matant prokremliškas rusų influenceres, savo sekėjams aiškinančias, jog viskas čia tvarkoje, tai Ukraina Rusiją užpuolė, o pastaroji tik ginasi. Spjauti ant ekrano norėdavosi girdint atvirą jų politikų melą. Ir, neslėpsiu, išgyvendavau didžiulį bejėgiškumą suprasdama, jog didelė dalis rusų liaudies yra tiek užzombuoti, kad skęsta melo bei dezinformacijos jūroje, o valties iš jos išplaukti, deja, neturi.
Paskui, kiek geriau pagalvojusi, supratau, jog aklai nekęsti neprareginčių rusų neprotinga. Jei mano valdžia, draugai, šeima ir visi, ką seku socialinėse medijose, sakytų, kad prezidento veiksmai logiški ir teisingi, turbūt irgi būčiau užhipnotizuota bei tuo tikėčiau. Supratau, privalau kažką daryti, kad bent mažas procentas rusų suabejotų savo valdžios skleidžiamais melais.