Švedų tradicija – atrodo kaip laiko gaišimas, bet atsisakius fikinti galima ne juokais supykdyti vietinius

Šiandien aš jums noriu papasakoti apie vieną itin švedišką tradiciją, įprotį, pomėgį, veiklą, kurią praktikuoja absoliučiai kiekvienas švedas, o kiek adaptavęsi – ir imigrantai, kurių, kaip nutuokiate, čia nors vežimu vešk. Aš šitą švedišką reikalą pavadinčiau net ne tradicija, o ritualu, kurio neatlikus galima turėti problemų. Bent jau, regis, taip galvojama. Čia kaip tie žmonės, kurie turi užminti ant naujos plytelės ant šaligatvio būtinai dešine pėda, kitaip iš dangaus žiebs žaibas ir jį / ją nukals, arba atskris slibinas ir, pagrobęs kaltininką, išveš į užslėptą slibinų ir milžinų karalystę danguj, kur juos greičiausiai liksmai pietums suvanos koks nors žmogėdra.

(Čia nuklydau į vadinamąjį magiškąjį mąstymą, kai kažkokio veiksmo (ne)atlikimui suteikiamos magiškos galios, ir privalai padaryt viena, kad neatsitiktų kita. Būdinga OCD žmonėms). Aš žinoma, kiek ironizuoju.

Žiūrėkit, tai prie reikalų.