Iš karto galime susitarti dėl trijų dalykų: įvykus konvenciniam Lietuvos Respublikos užpuolimui aviacinė ir (arba) raketinė mūsų šalies teritorijos ataka – neišvengiama, antra – veiksmingų priemonių padengti Lietuvos teritoriją priešraketiniu skydu bent kol kas nėra, trečia – tinkamai pasirengus tokia ataka žalos padarytų minimaliai, kad ir kiek Lietuvos valstybės nedraugai bandytų įrodyti kitaip.

Pirmoji išvada yra logiška, išplaukianti iš aprašyto istorinio konteksto ir techninės būtinybės, antroji – padiktuota praktikos.

Net ir Izraelio įmantri ir labai brangi priešraketinės gynybos sistema „Iron Dome“ negali 100 proc. apsaugoti jų šalies nuo teroristinių raketinių atakų. Iš kitos pusės, sistema orientuota į technologiškai nepažangų raketinį ginklą ir apsaugą nuo jo.

Vertinant mūsų potencialų priešininką, galima iš esmės eliminuoti beveik visus kaimynus, išskyrus vieną, ir didesniąją daugumą jo ginkluotės...išskyrus vieną. Pakalbėkime apie „Iskander“ raketinius kompleksus (NATO žymėjimas „SS-26 Stone“).

Dar praėjusių metų antroje pusėje Rusijos Federacijos gynybos ministerija paskelbė, kad visi arba absoliuti dauguma jos raketinių brigadų arba atskirų raketinių divizionų (divizionas – mažiausia raketinės ginkluotės dalinio struktūra, turinti atskirą valdymo organą – štabą. Divizionai sujungti į atskiras raketinės arba raketinės artilerinės ginkluotės brigadas bei pulkus) yra perginkluota „Iskander“ tipo raketiniais kompleksais.

Pirmoji raketos versija gali pakilti į iki 50 kilometrų aukštį ir pačių rusų teigimu, dėl to, tam tikru skrydžio etapu tampa mažiau pažeidžiama modernioms PLG (Priešlėktuvinės gynybos) sistemoms, taip pat neša savyje tam tikrą „netikrų taikinių“ kiekį, tokiu būdu apsunkindama savo aptikimą ir sunaikinimą.
G. Petkevičius/Sausuolis

Prieš kalbant apie šį raketinį ginklą, reikėtų susitarti dėl kelių dalykų. Pirma, pagrindinis informacijos šaltinis, vertinant šį ginklą, – pačios Rusijos žiniasklaida ir oficialūs Gynybos ministerijos arba panašūs šaltiniai rusų kalba. Žinant naratyvą „Нет аналогов“ („nėra analogų“) bei propagandinės mašinos jėgą, apskritai, vertinant jų pačių pranešimus apie savo ginkluotę, reikėtų patvirtinti tam tikrą atsargumo ir nepasitikėjimo koeficientą. Tačiau yra ir kita „medalio pusė“ – siekdama išvengti Trumpojo ir vidutinio nuotolio raketų likvidacijos susitarimo (Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty, IRNFT), kurį Sovietų Sąjunga ir JAV pasirašė dar 1987 metais, pažeidimo, Rusija deklaruoja, kad jos „Iskander“ komplekso raketų šūvio nuotolis neviršija 500 kilometrų, o NATO kariniai ekspertai teigia, kad tikrasis šūvio nuotolis gali būti 3–4 ar daugiau kartų didesnis.

Iskander-M
Techninių „Iskander“ komplekso galimybių aprašymą pasistengsiu sutrumpinti iki minimumo.

Raketinio komplekso aprašymą reikėtų pradėti nuo to,kad jį sudaro 2 pagrindinės versijos (kalbant plačiau ir smulkiau, jų priskaičiuojama septynios ir daugiau):

Iskander-M“ – balistine (plataus lanko) trajektorija skrendančios raketos paleidiklis su dviem raketomis.

Iskander-K – sparnuotosios raketos trajektorija skrendančios raketos paleidiklis su dviem raketomis.

Pirmoji raketos versija gali pakilti į iki 50 kilometrų aukštį ir, pačių rusų teigimu, dėl to tam tikru skrydžio etapu tampa mažiau pažeidžiama modernių PLG (priešlėktuvinės gynybos) sistemų, taip pat turi tam tikrą „netikrų taikinių“ kiekį – taip ją sunkiau aptikti ir sunaikinti.

„Iskander-K“ tipo kompleksas naudoja „P-500“ tipo raketas, kurios iš principo pozicionuojamos kaip savotiški JAV raketų „Tomahawk“ analogai, – po paleidimo pakilusios raketos vėliau nusileidžia į 6–7 metrų aukštį ir apgaubdamos reljefo nelygumus skrenda į taikinį.

Egzistuoja „Iskander-E“, eksportinis variantas, tačiau aptarti neaktualus dėl jo nebuvimo RF ginkluotose pajėgose. Norėčiau koncentruotis tik į tai, kokios versijos panaudojimo galime sulaukti Lietuvoje, ir kalbant apie šį momentą reikia atkreipti dėmesį į pagrindinį raketos naikinantį elementą – kovinę galvutę.

Kiekvienas Lietuvos kariuomenės pėstininkų batalionas turi kareivines, ginkluotės sandėlius, technikos priežiūros ir saugojimo, atsargų sandėliavimo vietas. Teoriškai, daugybinis pažeidžiamųjų raketos elementų pataikymas, galėtų padaryti didžiulių nuostolių infrastruktūrai, technikai ir gyvajai jėgai.
G. Petkevičius/Sausuolis

Sąmoningai nerašysiu apie raketas su termobranduoliniu užtaisu, kurio panaudojimas konvencinį konfliktą pervestų į kitą, trečiuoju pasauliniu karu gresiančią, stadiją. Nenagrinėsiu ir naudingų, tačiau brangių ir sąlyginai egzotinių kovinių galvučių paskirties, kurios skirtos distanciniam minavimui atlikti, taip blokuojant, varžant priešininko sausumos pajėgų laisvę.

Taigi 3 pagrindinės kovinių galvučių versijos:

1. Fugasinės skeveldrinės, skirtos naikinti lengvai šarvuotiems ir nešarvuotiems karinės technikos vienetams, neįtvirtintiems pastatams ir kitiems objektams maždaug 200 metrų spinduliu;

2. Bunkeriams ir kitiems gelžbetoninės konstrukcijos statiniams naikinti skirtos kovinės galvutės. Naikina priešo komandinius centrus, štabus ir panašius gerai įtvirtintus objektus. Kovinė dalis paprastai pramuša žemę ir gelžbetoninį įtvirtinimą, esantį po ja, bei detonuoja viduje.

3. Kasetinės kovinės galvutės, kurių paskirtis – pažeisti dideliame plote išdėstytus taikinius.

Raketos su fugasiniais užtaisais greičiausiai atakuotų pavienius stacionarius objektus (naujausi oro erdvės kontrolės objektai, administracinės, strateginio sprendimų priėmimo, vadovavimo paskirties centrai ir panašiai). Bunkeriams naikinti skirtos raketos Lietuvoje galimai panaudotinos kaip egzotinis elementas – galbūt daliai Lietuvos kariuomenės Linkaičių arsenalui sunaikinti, galbūt smogti Karmėlavoje įsikūrusiam Oro erdvės kontrolės centrui, bet visgi panaudojimas būtų retas. Drįsčiau teigti, kad paskutinėmis, trečia pozicija pažymėtomis, kovinių galvučių nešėjomis būtų gausiausiai smogta Lietuvoje esantiems taikiniams.

Kiekvienas Lietuvos kariuomenės pėstininkų batalionas turi kareivinių, ginkluotės sandėlių, technikos priežiūros ir saugojimo, atsargų sandėliavimo vietų. Teoriškai daugybinis pažeidžiamųjų raketos elementų pataikymas galėtų padaryti didžiulių nuostolių infrastruktūrai, technikai ir gyvajai jėgai.

„Iskander“ raketų kasetinių kovinių galvučių ypatybė – maždaug kilometro aukštyje paskleidžiami 54 koviniai moduliai, kurie, siekdami maksimaliai apsisaugoti nuo elektroninės kovos priemonių daromo poveikio, naudodami dvigubą nuosavo radijo ir lazerinio tolimačio informaciją skleidžiasi virš taikinio, sklendžia, pasirenka skirtingus ir aktualiausius naikinti bei detonuoja apytiksliai trečiojo pastato aukšto lygmenyje varpydami skeveldromis mažiausiai apsaugotas technikos vietas (stogą), apkase ar kitokioje priedangoje esančius karius, atsargas. Vienos raketos su kasetine galvute sprogimas padengia maždaug 2 futbolo stadionų plotą.

Parašiau, paskaičiau ir pats „pasibaisėjau“ – mes pasmerkti?

Taip gali pasirodyti, jei aprašytą situaciją vertintume be jokio konteksto ir būtent taip, kaip norisi priešiškos propagandos kūrėjams. Tačiau realybėje vaizdas yra beveik diametraliai kitoks – tokia ginkluotė mums padarytų tik minimalią žalą. Kodėl?

Apie tai skaitykite kitoje, greitai pasirodysiančioje dalyje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (63)