Tačiau sunkiausias metas dabar yra medikams – gydytojams, slaugytojams. Ne vienas iš jų prisipažino, kaip norėtų būti namie ir bent šiek tiek atsikvėpti nuo įtempto darbo, atsakomybės, baimės dėl savo paties likimo, pacientų mirčių.
Kokia įtampa tvyro medikų tarpe, atskleidžia Lenkijoje nusižudęs gydytojas profesorius V. Rochita. Sužvėrėję tautiečiai jį kaltino, kad šis nesilaikė karantino, vos ne akmenimis užmėtė. Jeigu taip būtų elgęsis kitos profesijos atstovas, ne gydytojas, tie kaltinimai nebūtų tokie baisūs ir privedantys prie savižudybės. O dabar gydytojai yra visų taikinyje. Negana to, kad dėl pandemijos jiems tenka milžiniškas darbo krūvis, aplinkiniai juos akylai stebi ir išpučia bet kokią jų klaidą, kai tuo tarpu medikams reikia ypač didelio palaikymo.
Gydytojams ir slaugytojams morališkai sunku, kad negali priimti kiekvieno sunegalavusio. Ką ten sunegalavusio – net ir rimtesniems ligoniams gydytojo dėmesio neužteks. O ir patys medikai rizikuoja savo pačių ir savo artimųjų sveikata bei gyvybe. Kai kurie gydytojai nėra aprūpinti tinkamomis apsaugos priemonėmis. Ir jie eina gelbėti pacientų. Tai tarsi ėjimas į mūšio lauką plikomis rankomis, tarsi ėjimas gesinti ugnies be gaisrininko uniformos.
Tačiau turbūt sunkiausia gydytojams yra susidurti su mirtimi. Mokslininkai yra įrodę, kad su mirtimi susitaikyti neįmanoma, prie jos neįmanoma priprasti ir laikyti normaliu profesiniu stresoriumi. Netgi seni gydytojai, slaugytojai, kurie turi didžiulę darbo patirtį, kurių ne vienas pacientas mirė, prie mirties nepripranta. Kiekviena mirtis juos sukrečia. Kiekvieną mirtį medikas išgyvena. Net ir tuo atveju, jeigu jis užsideda ciniko kaukę ir vaidina, kad jam „vienodai šviečia“, kad jie „daug mirčių matę, ir kas čia tokio“. Būtent tie, kuriems prireikia tų ciniko kaukių, labiausiai ir išgyvena, nes tokios „kaukės užsidėjimas“ yra savijauta, kurią galima pavadinti ribine. Kai nedaug trūksta, kad žmogus sprogtų. Vieni sprogsta mesdami gydytojo karjerą ir išeidami dirbti ko nors pelningiau (pavyzdžiui, prekiauti vaistais), kiti sprogsta susirgdami įvairiomis streso ir įtampos sukeltomis ligomis – depresijomis, neurozėmis, somatinėmis ligomis, – treti kardinaliai pakeičia savo gyvenimą arba... išeina iš jo.
Kai miršta pacientai, medikai išgyvena tas pačias gedėjimo stadijas. Jie neigia tą faktą, kad jau viskas, kad nieko padaryti nebeįmanoma, kad viskas jau padaryta, kad stengtis nebeverta, dar bando gaivinti net tada, kai mirties požymiai yra akivaizdūs. Derasi su Dievu, likimu – o gal dar, o gal. Po to ima pykti ant savęs, ant kolegų: viską permąsto, ko jie patys nepadarė, kad išsaugotų paciento gyvybę, ko neišreikalavo iš kolegų. Ima ieškoti klaidų ir apkaltina savo pavaldinius. Tokiu momentu medikas bendradarbius gali iškeikti, iškoneveikti. Rašau tai todėl, kad suprastumėte, jog tie įsiūčio momentai yra natūralus dalykas susidūrus su mirtimi, ir reikėtų į tai pažiūrėti realistiškai logiškai, nepulti gydytojo smerkti. Jis vėliau ir pats atsiprašys. Po įsiūčio ateina tam tikras susitaikymas – apima beviltiškumas. Prireikia laiko, kol medikas atsigauna. O po paciento mirties niekas jam išeiginių neduoda, jie turi eiti ir dirbti toliau – vėl ir vėl susidurti su mirtimi.
Viena medikė – intensyviosios terapijos skyriaus slaugytoja – yra pasakojusi, kad ji puikiai suprantanti, jog toks jos darbas, jog dirba ten, kur natūraliai didelis mirtingumas, bet kiekvieną kartą, kai miršta pacientas, ji būna sukrėsta. Net ir tada, kai iš šio pasaulio išeina senas seneliukas, nugyvenęs gražų gyvenimą, ir kai jau kuris laikas būdavo aišku, kad jo dienos suskaičiuotos. Tuo metu susiimi, nerodai emocijų, nes turi pagarbiai atlikti savo darbą, darai viską, kaip tik galima geriau. O kai miršta jaunas žmogus, viskas dar sunkiau, reikia atremti artimųjų kaltinimus, juos nuraminti, išklausyti begalę priekaištų. Šiuo atveju gydytojui yra lengviau nei slaugytojui, jam tiesiogiai nereikia tiek daug kontaktuoti su mirusio paciento artimaisiais. Slaugytojas šiuo atveju – tarsi tiltas tarp gydytojo ir mirusio (mirštančio) paciento artimųjų. Slaugytojas turi išklausyti galingą kaltinimų laviną. Ir net nėra kada galvoti apie savo pačių liūdesį, sielvartą.
Minėtoji slaugytoja pasakojo, kad į paciento mirtį pažvelgti kaip į neišvengiamą darbo realybę neįmanoma. Ji puikiai suprantanti, kad „neštis namo“ darbo problemų nederėtų, kad jos šeimos nariai niekuo dėti, ir jiems tikrai neprivalu girdėti apie mirtis darbe, bet apsimesti, kad nieko neįvyko, ne visada pavyksta. Dėl to kenčia šeima, santykiai. Tačiau jai stiprybės suteikia žinojimas, kad ji reikalinga gyviems likusiems pacientams, kad jos darbas prasmingas.
Ši aprašyta situacija yra įprasta. Tokie medikų išgyvenimai yra kasdienybė – ne tik ekstremalioje situacijoje. Tačiau dabar, kuomet gyvename vos ne karo zonoje, visi sunkumai dauginami iš dešimties, iš šimto, gal net iš tūkstančio. Ir sunkiausia yra medikams. Tad nesmerkime jų dėl netyčia padarytos klaidos, dėl nesusivaldymo.
