Pamėginsiu reziumuoti.
Dešiniųjų protestas ir argumentai:
1) Nacionalinis transliuotojas, kaip vieną iš šeimos pavidalų parodęs du tėčius, pažeidžia LR Konstituciją (neleistinai praplečia ten numatytą šeimos sampratą), ir dar už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus!
2) Taip pat pažeidžia konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal savus įsitikinimus bei apskritai piliečių minties laisvę.
3) Ir dar pažeidžia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą; nes
4) skirtingų gyvenimo būdų ar pasaulėžiūrų koegzistavimas šalia niekada, iš tiesų, nėra koegzistavimas; būti šalia reiškia plėsti savo įtaką kitų šalia esančių Lebensraum („gyvybinės erdvės“; numanote, apie ką aš čia) sąskaita.
5) Taigi nacionalinis transliuotojas nevykdo savo misijos reprezentuoti pažiūrų įvairovę – atvirkščiai, jis aktyviai atstovauja ir propaguoja vieną konkrečią (liberalią) pasaulėžiūrą.
6) Be to, surogatinė motinystė yra prekyba žmonėmis, kūdikių pardavinėjimas, ergo, žmogaus prilyginimas daiktui, prigimtinio jo orumo užginčijimas ir pan.
Kairiųjų kontraprotestas ir argumentai:
1) Dešiniųjų reikalavimai numato cenzūrą ir žiniasklaidos laisvės suvaržymą;
2) kartu – nepateisinamą ir nedemokratišką dalies piliečių teisės į viešumą ribojimą, kas, savo ruožtu, numato jų oficialų pripažinimą antrarūšiais, blogesniais; o juk
3) homoseksualumas nėra nei moralinis, nei politinis blogis ir neplinta nei radijo bangomis, nei eteriu.
4) Reikalauti įtvirtinti politiškai priešingą nuomonę – tolygu užginčyti konstitucinę minties ir žodžio laisvę.
5) Nepamirškime, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, todėl krikščionių santykis su LGBT neturi būti mūsų valstybės agenda.
6) Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą reikėtų iš esmės koreguoti arba apskritai panaikinti.
Ir išvis, 7) moralizavimas nėra, neturi būti valstybės reikalas, piliečių sielos politikams neatsakingos.
Ką apie juos visus bendrai ir kiekvieną atskirai?
Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo objektas ir pats konfliktas yra visiškai antraeilis: giliau po juo tvyro stebėtinas sutarimas dėl bendro tikslo – ranka rankon, koja kojon. Sąmoningai ar ne – nesvarbu. Abi pusės teigia ginančios ne ką kitą, kaip laisvę (žodžio ir visas likusias, jos numatomas) – ir abi siekia kuo labiau įgalinti valstybės represinį aparatą individo ir jo privatybės atžvilgiu.
Jei iš pradžių dešinė „nusipelnė“ sukurdama liūdnai pagarsėjusį Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, tikėdamasi, kad juo apgins savą namų erdvę nuo pagal kitus orientyrus gyvenančios viešumos intrūzijos, tai kairė netruko atkeršyti pritaikydama tą įstatymą patiems jo entuziastams: žiū, o juk pati jūsų krikščionybė jį pažeidžia, dezinformuodama vaikučius apie pasaulį, sudarydama „paranormalių reiškinių tikrumo įspūdį“!
Deja, čia ne tik kerštelis (su potekste: atsiimkite pagaliau savo absurdišką įstatymą, nes patys pagal jį galite būti teisėtai nubausti; net ir jūsų „tradicinė šeima“ gali, panorėjus, būti paskelbta „kenksminga nepilnamečiams“) – kairieji aktyvistai, ne mažiau nei dešinieji, siekia pažintinius ir moralės klausimus deleguoti valstybei, idant ši pabaksnotų, kas – tiesa, kas – fikcija, kas – gera, o kas – bloga, ir baustų nebe už įstatymų pažeidimus, o už „blogumą“ bei „neteisingą“ („pasenusį“, „retrogradišką“) mąstymą.
Dešinė pamokos neišmoksta – toliau laikosi savo. Kodėl? Nebent todėl, kad kaip tik šito paslapčia ir nori – valstybės galios ekspansijos, politinio tiesos ir gėrio monopolio.
Abu frontai apsimeta išpažįstą „vertybes“, kurių realiai neišpažįsta, abu rimtai apeliuoja į tai, ką garsiai pajuokia: kairieji sakosi esą už valstybę, kuri nemoralizuotų, bet moralizuoja net suprakaitavę, kikena iš vienos Tiesos, rašomos didžiąja T ir „teisibės“ (supraskime, tik mažaraščiai ja tiki); tik nori, kad Mokslu ginkluota policija išguitų iš respektabilių vietų „vaikmušius“ tamsuolius; dešinieji – už valstybę, kuri moralizuotų, bet galią ir teisę moralizuoti galop bando pagrįsti... nuomonių įvairove ir lygiavertiškumu, o „klasikinės tradicijos“ altorėlio vietoje laiko kažką panašaus į der Wille zur Macht: būti – tai plėstis, vadinasi, jeigu kažkas yra – tas kažkas grasina ir plečiasi.
Abu trolina ir tuo didžiuojasi (kaip kitaip vertinti kad ir argumentą, jog surogatinė motinystė – tas pat, kaip prekyba žmonėmis ar dargi organais; arba pasirinkimą maksimaliai pamišėliško ir gąsdinančio kostiumo, idant išspinduliuotum pranešimą, jog esi „kaip visi“? ) – abu giliai niekina publiką ir agorą, nors kalba kaip pastarųjų delegatai. Ir visi labai stengiasi sukurti prielaidas niekam daugiau nebūti politiniu subjektu išskyrus institucijas ir kolektyvus: pririškite mus tvirtai ir nepamirškite, kad mes – tik žolėdžiai. Šerkite ir ganykite.
Taip vis bus, kol sąmoningi, protingi, neabejingi, šviesūs piliečiai pamažu apsitvers save elektriniu piemeniu. Na, arba kažkas sutrukdys.
