Naujas Rusijos propagandos dugnas: atsiribojęs žvilgsnis į siaubingas žuvusių ukrainiečių fotografijas sveikinamas kaip objektyvumas

2016 metais Amerikos tyrimų bendrovės RAND darbuotojai susistemino Kremliaus propagandos metodus. Smarkiai apribojęs žodžio laisvę, Kremlius susikoncentravo ne tiek į jam nepalankių faktų tildymą, kiek į pastangas juos paskandinti „alternatyvių versijų“ pelkėje. Šiandien Rusijos propaganda nuėjo dar toliau ir kaip ginklą jau naudoja kovos su „melagienomis“ principus, televizijos žiūrovus įtraukdama į savotišką detektyvinį žaidimą – neatitikimų paieškų ir užslėptų motyvų šifravimo. Tikslas suvienodinti bazinius vartotojų poreikius: kad Rusijos valdžia negalėtų tiesiog šiaip sau pradėti karo, kad rusų kariai ne žudikai, kad armija nekariauja su taikiais gyventojais, o šiam tikslui pasitelkiamas kasdieninis naujienų srautas. Žurnalo „Geschichte der Gegenwart“ straipsnyje filologė Sylvia Zasse analizuoja, kaip kuriama visavertė alternatyvi realybė.

S. Sasse – filologė, Ciuricho universiteto profesorė, viena iš Meno ir kultūros istorijos teorijos centro įkūrėjų; vertimas: Liuba Gurova, „Dekoder“; „Dekoder“ – Vokietijos ir Rusijos masinio informavimo priemones ir mokslą jungiantis tiltas, gidas po dviejų valstybių diskusijų pasaulį.

Ką mes matome – kraują ar vis dėl to dažus? Ar tas negyvas kūnas iš tikrųjų krustelėjo? Ar nužudytųjų
kūnai iš tikrųjų suguldyti taip, kaip ir Antrojo pasaulinio karo nuotraukose? Kodėl nuotraukas pradėjo
skelbti tik praėjus kelioms dienoms po Rusijos karių pasitraukimo? Ką mums byloja metaduomenys?

Būtent tokie klausimai įprastai keliami, norint demaskuoti melagienas. Fotorensika – kriminalistinė
nuotraukų ekspertizė – tapo bene svarbiausiu instrumentu ieškant karo nusikaltimų įrodymų. Tyrėjų grupė „Forensic Architecture“ dar 2014 metais sugebėjo įrodyti, kad reguliariosios Rusijos armijos pajėgos Donbase dalyvavo mūšiuose separatistų pusėje. Grupė tyrimą pavadino „Mūšis už Ilovaiską“, jame naudota atvirų šaltinių medžiaga, analizė atlikta pasitelkus specialią vaizdo įrašų, palydovinių nuotraukų ir fotografijų apdorojimo programą. 

„Forensic Architecture“ įkūrėjas Eyalas Weizmanas kalba apie epistemologinį posūkį: didžiausias dėmesys dabar skiriamas materialų įrodymų rinkimui, „tai, kas parodoma daiktas“ tapo svarbiau už pačių žmonių aukų ir nusikaltimų liudininkų pasakojimus. Nepaisant to, jis tikina, kad pats daiktų ar konkrečių objektų egzistavimo faktas dar nepaverčia jų įrodymais, nes „daiktų kalbą“ dar reikia „išversti“ arba „interpretuoti“.

Tokiais atvejais kriminalistinė analizė padeda ne ieškoti įrodymų, o pasitelkiama kaip priemonė analizuoti iš emocinio fono ištrauktus įrodymus. Tai šaltas, techninis žvilgsnis. Neturi kilti klausimų: kieno tai kūnas, kas nužudytas, kieno butą subombardavo ir kodėl? Jeigu tokiu atribotu žvilgsniu žiūrėtumėte į karo Ukrainoje nuotraukas, emocinis lygmuo išsijungia, išsijungia gailestis karo aukoms, formuojasi įprotis į tokias fotografijas žiūrėti abejojant jų autentiškumu. Ir toks įprotis šlovinamas kaip kritinis mąstymas.

„Ekspertizė“ kaip dezinformacija

Tokio įpročio formavimas – ne kas kita, kaip Rusijos dezinformacijos kampanijos dalis.