Ar tai būtų kova dėl negimusio žmogaus teisių, ar galimybė moteriai pačiai tvarkyti savo sveikatą – tai ta pati, tačiau iš visiškai priešingų vertybių konstruojama tikrovė. O juk tie, kurie valdo požiūrį į pasaulį, tie ir valdo pasaulį, ar ne?
„Įrėminimo“ teorijos šaknys
„Įrėminimas“ (angl. „framing“) – tai socialinių mokslų sritis, kuri tiria žmogaus ir grupių mąstymo ypatumus, kai į didelius intelektinius iššūkius nelinkę individai kartoja jiems iš anksčiau pasiūlytą mąstymo būdą (rėmą, angl. frame).
Pirmą kartą „įrėminimo“ idėja suformuluota dar 1972 metais, kai antropologas Gregory Bateson „įrėminimą“ apibūdino kaip „susijusių žinučių rinkinį, apribojantį erdvę ir laiką“. Vėliau teorija buvo plėtojama skirtingose mokslo šakose, o iš dalies ir už šios idėjos pritaikymą perspektyvų teorijoje Daniel Kahneman 2002 sulaukė ekonomikos srities Nobelio premijos.
Artimas savo turiniu „įrėminimui“ yra ir „pirmenybės“ (angl. priming) efektas, kuris remiasi pastebėjimu, jog žmonės visada remiasi pirmuoju išgirstu vertinimu kaip baziniu ir nesivelia į sudėtingą kritinio mąstymo procesą. Ar tai būtų pirmą kartą išgirsta objekto kaina, ar draugo rekomendacija, ar emocingas pasišlykštėjimas. Būtent šis pirmasis savotiškas „inkaras“ tampa atskaitos tašku visam vėlesniam nuostatų kartojimui ar net keitimui.
Lietuviška aktualija – koronaviruso „pašalpos“ ar „kompensacijos“?
Kaip tai atrodo praktikoje, puikiai atskleidžia šiuo metu Lietuvoje vykstanti diskusija dėl valstybės ruošiamų priemonių, kurios turėtų tapti atsaku į viruso valdymo sukeltą žalą įvairiausiems visuomeninio gyvenimo sektoriams.
Štai Vyriausybė paketo priemones jau įvardino „pašalpomis“, „parama“, „skatinimu“, „paskolomis“ ir kitais bendriniais daiktavardžiais, kurie tarp eilučių rodo dviejų subjektų – davėjo ir gavėjo santykį. Neva davėjas (valstybė, vyriausybė, valdžia, …) iš savo gerumo (!) sugalvojo, kaip padėti gavėjui (bedarbiams, pensininkams, studentams, …). Toks santykis užkoduoja, neva davėjas elgiasi kilniaširdingai, savo gera valia (be jokios prievartos) atiduoda dalį to, kas priklauso jam, o ne gavėjui.
Tačiau toks situacijos vertinimas yra tik sąmoningai kuriamas „rėmas“, kuriame telpame ir visi mes – eiliniai piliečiai, ir visi politiniai oponentai. Situacija virsta aukštyn kojom, kai pabandome mąstyti kritiškai ir šių priemonių paketą vertiname kaip Vyriausybės kompensaciją nukentėjusioms grupėms dėl veiksmų, kurias sukėlė tos pačios Vyriausybės sprendimas įvesti griežtą karantiną. Juk galėjome jo neįvesti – Švedija yra tam pavyzdys. Net ir kaimyninė Latvija tą karantiną įvedė gerokai švelnesnį (pavyzdžiui, ten visą laiką veikė darželiai).
Esminę bazinio požiūrio skirtumą laidoje „KATukai“ neseniai atskleidė kolega Mykolas Katkus, atviravęs, kodėl visur ir visada verslo lyderių diskusijose reikia kalbėti apie „darbo vietų išsaugojimą“, o ne „paramą verslui“. Nors savo turiniu būtent tikslinė nauda verslo subjektams (vėlgi – tiksliau būtų sakyti „verslo savininkams“) yra daugelio pastarųjų valstybės priemonių esmė.
Nors šia „beždžioniavimo“ liga sergame visi, tačiau būtent politikams tai yra profesinio gyvenimo ir mirties klausimas. Nekritiškas oponentų siūlomų terminų, pasakojimų (naratyvų) ir legendų perėmimas tampa tiesiogine pagalba oponentams. Juk jeigu kalbame apie „pagalbą“ ir „pašalpas“ – koks socialiai atsakingas politikas drįstų tam prieštarauti? Bet jeigu kalba suktųsi apie deramą ir teisingą padarytos žalos kompensavimą – situacija visiškai kita, ar ne?
Apie tai jau minėtoje knygoje daugiausia ir kalba George Lakoff. Jo vertinimu, kiekviena viešosios politikos diskusija gali ir turi būti formuojama per konkrečios politinės jėgos vertybių prizmę. Nors jis analizuoja JAV liberalų ir konservatorių takoskyras, tačiau situaciją pritaikius lietuviškoms sąlygoms tos pačios įžvalgos tinka ir mūsų socialdemokratams, ir net eiliniams naujiems populistams.
Tad koks yra raktas ir kaip išvengti oponentų „rėmų“ liūno?
Pirma, bet kuri organizacija (tiek politinė, tiek verslo, tiek nevyriausybinė) turi turėti labai aiškiai išgrynintas savo vertybes. Antra, būtent per šias vertybes ir turi būti formuojama organizacijos pozicija visais viešosios politikos klausimais. Trečia, viešoje erdvėje kilus diskusijai ar konfliktui, bet kuris organizacijos atstovas turi nedelsdamas trauktis nuo priešininkų naudojamų terminų, naratyvų, legendų, o visą situaciją versti aukštyn kojom ir pasakoti savo matymo kampą, teikti tokio matymo pagrindu kylančius vertinimus ir kritiką.
Toks kritiškas klausymasis (!) į tai, ką kalba oponentas, yra bet kokios komunikacijos pagrindas ir leidžia „per-rėminti“ bet kokią viešą diskusiją sau tinkama, o ne priešininko užduota kryptimi. Ir tada jau sugebėsime nebegalvoti apie priešininkų siūlomą dramblį.
Liutauras Ulevičius yra individualiai dirbantis ryšių su visuomene konsultantas ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto kursų „Įtikinėjimo komunikacija“, „Propagandos teorijos“ lektorius, jo tinklaraštis www.ulevičius.lt.
