Pirmieji – pavargę (ne)laimingi rašytojai
„Laikas negailestingas. O „Knygų mugėje“ jis dar negailestingesnis“, – dažna frazė, kurią galime išgirsti prasidedant knygos pristatymui. Taip, reikia pradėti laiku, baigti laiku, nes po keletos minučių knygos autoriai jau turi būti leidyklos stende, bendrauti su lankytojais, duoti interviu, ar dalyvauti kitos knygos pristatyme. Kėdės atvėsti nespėja, nes jau renkasi kita auditorija, pasiruošusi klausytis mylimo, tikiuosi neprimesto, autoriaus pokalbio su moderatoriumi.
Ar autoriai laimingi? Tikiuosi, taip, bet jų veiduose sunku neįžvelgti nuovargio. Kiekvieną kartą matydama jų patamsėjusius veidus, bandau ieškoti priežasčių parodos apšvietime – ryškiame, šaltame, nepaliekančiame paslapties. Manau, kad rašytojas yra kur kas jautresnis aplinkai. Tad, ar tikrai verta juos taip kankinti? Nors iš kitos pusės, juk tai jų, rašytojų bendruomenės, vienas didesnių susitikimų, o kartu ir duoklė juos skaitantiems ar leidėjams.
Ir aš kankinu autorius, atsiprašydama ir prašydama autografo. Man malonu turėti suasmenintą knygą. Gal todėl, kad iš vaikystės nešuosi Juozo Erlicko poezijos knygą vaikams „Bilietas iš dangaus“, kurioje 1990 metais autorius paliko autografą mano tėčiui: „Brangus, Aliau, duok 1,50, kiek kainuoja ši. Arba! 0,5? Atsiprašau už klaidas ir negražų raštą. Post skriptum: visa tai, kas parašyta aukščiau, negalioja. Mieli vaikučiai, atminkite tai. Tvirtinu. Dėdė Juozas 90 12 14.“ Suasmeninta knyga turi didesnį poveikį, tad džiaugiuosi autorių kantrybe jas pasirašant ir perduodant dar vieną emociją skaitytojams.
Antrieji – (ne)kantrūs leidyklų atstovai
Prie vienos leidyklos stendo prieina dvi subrendusios moterys. Paima knygą į rankas, pavarto ir drąsiai be jokių laba diena piktinasi: „Juk ši knyga perkant internetu kainuoja 10 eurų, o pas jus čia 11.“ Leidyklos atstovas: „Bet mums jas reikia iki čia atvežti.“ Moteris padeda atgal knygą: „Tai nusipirksiu internete.“ Ir tai tik vienas pokalbis, kurį spėjau nugirsti per dvi minutes, kol kortelę priglaudžiau prie skaitytuvo. O kiek panašios stilistikos pokalbių įvyksta 18 500 kvad.m parodos plote?
Eidama pro kitus stendus, mačiau, kaip leidyklų atstovai siūlo pirkti knygą, nes šiuo metu stende yra autorius ir yra galimybė gauti autografą. Bet ir tai ne visada suveikia. Geriausiai veikia ryškiomis spalvomis, ranka užrašytas lapelis – „2 EUR“, „3 EUR“. Mane džiugina, kad mūsų visuomenėje yra tiek daug kantrių žmonių!
Tretieji – (ne)pavargę rūbinių darbuotojai
Stebiuosi šių darbuotojų mandagumas. Mano, kaip ir daugelio mūsų, dalis gyvenimo telpa kišenėse: telefonas, bankų kortelės, grynieji pinigai, telefono pakrovėjas, raktai, bei įvairūs popierėliai, kuriuos kaupiu, pakeliui neradusi šiukšlių dėžės. Jie kantriai su šypsena laukia, kol aš iš viso turinio išsirenku, ko negaliu palikti. Nebijau, kad dings. Tiesiog bijau, kad prireikus vėl teks juos kankinti ir prašyti: „Atsiprašau, bet pamiršau. Gal galėtumėte trumpam paduoti. Labai atsiprašau.“
Tikėjausi, kad lauke nėra taip šalta, ir galiu į kitą pastatą nubėgti be palto, tačiau vėjas mane sustabdė. Priėjau, ištiesiau numeriuką, o moteris man ir toliau šypsosi. Kaip? Nuėjusi kelis metrus veiksmas vėl kartojasi. Nedrąsiai paklausiu, ar galiu pakabinti ir sunkų maišelį su knygomis? „Kai Jūs taip gražiai prašote, kaip aš galiu nepakabinti. Kiti mus puola. Lyg būtų mums čia lengva. Viena moteriškė užsipuolė, teikdama ant vieno numeriuko kabinusi du paltus, o mes atidavėme tik vieną. Kas mes? Vagys? O, gal galiu pažiūrėti, kokias knygas pirkote.“ Pasiūlau pavartyti, jei turės poilsio minutėlę.
Ketvirtieji – (ne)susidomėję parodos lankytojai
Iš mugės išeina keturių asmenų šeima: vyresnio amžiaus tėvai, ir, sakykime, jų dukra su vyru, ar sūnus su žmona. Dukra ar sūnaus žmona sustoja ant laiptų, susirenka visus maišelius ir laukia, kol bus nufotografuota. Taip, kiekvienoje rankoje po tris popierinius maišelius, bet kiekviename jų ne daugiau nei viena knyga. „Reikia įsiamžinti“, – laimingai visi šypsosi. Tą pačią akimirką pamatau merginą, kuri eina su vienu maišeliu, prikrautu daugiau knygų nei šešiuose atskirai. Ar gali nuotrauka būti svarbesnė už turinį?
Pirmą dieną pastebėjau fotografą, kuris atrodė lyg kitame pasaulyje. Jis buvo su ausinėmis! Pagaliau, juk tai išeitis nuo taško A iki taško B nueiti neišbarstant minčių triukšme. Šiandien ir aš pas gerbiamus knygų autorius keliavau su ausinėmis, klausydamasi J.M. Coetzee romano „Lėtas žmogus“.
Tikiu, kad kiekvienas turime nusibraižę žemėlapį, per kurį prieiname prie žodžio galios. Tad žvelgdama į vaikščiojančius žmones, prisiminiau Rasos Aškinytės žodžius: „Kiek žinau, be tikslo vaikščioti neuždrausta. Ieškoti – irgi. Ar neuždrausta rasti – nežinau“.
Papurbėjau, nes tai gyvenimiška. Bet burbėdama mylėti Jūsų nenustojau.
