Netgi jeigu kas nors ir bandys prikaišomai kartoti gamtos dalių ir biologinės kilmės ekosistemų elementų pavadinimus – nepasiduokite mulkinimui. Jeigu miškas būtų mylimiausia gyvenamoji vieta, matyt, ten kasdien ir susitiktumėme.
Besąlyginė meilė miestui prasideda dar kūdikystėje. Paprastai, nesirenkant, nekeliant jokių išankstinių sąlygų, net nesusimąstant. Apie tai, kaip mes mylime miestus nuo penktojo savo gyvenimo dešimtmečio pakalbėsime vėliau. Pradėkime nuo gražiausio meilės laiko – jaunystės.
Jaunystėje mes visi besąlygiškai įsimylime savo miestą, nors apie tai net nemąstome. Net jei tokiame amžiuje susimastytumėme, ne ką tesuprastume. Gyvenimiška patirtis per menka, kad suprastume, išmanytume alternatyvos analizės galimybes, turėtume urbanistinių patirčių fondą. Todėl jaunystės meilė ir stipriausia. Nesuprasdami kodėl miesto sluoksniai yra tokie ar kitokie, tiesiog priimam kaip pačią maloniausią neišvengiamybę ir nelogišką troleibusų maršrutinį tinklą, ir pavojingus Pašilaičių skersgatvius, ir Danės krantinės betoninius blokus. Viską. Mes gyvenam miestuose, kuriuose mylim kiekvieną netobulą šaligatvių dangų suvedimą, už kurio kiekvieną dieną kliūva batas. Kiekvieną balą gatvėje, kurios vandeniu aptaško pravažiuojantis autobusas. Kiekvieną nutriušusią parduotuvę su trimis pirkėjomis pensininkėmis, nežinia ko čia užeinančiomis kiekvieną dieną. Mes žiūrime ir matome, kaip viskas miestuose keičiasi. Jaučiame kaip visi esantys aplinkui dalyvauja miesto kūrime, kiekvienas įdėdamas daug. Netgi liūdnos akimirkos duoda daugiau, nei atima.
Galiausia mes išaugame jaunystės meilę miestui. Suprantam, kad nuoširdūs ketinimai ir humanistiniai idealai neturi nieko bendro nei su išties kokybiniais miesto aspektais, nei su ekonominėmis galimybėmis greitai pakeisti neigiamus urbanistikos momentus džiaugsmingai ir pozityviai teigiamais. Ir čia prasideda džiazas.
Tiksliau vėlyvos jaunystės greitis. Kairuoliškai besiburdami į neaišku ką ir kokiais pagrindais vienijančius kolektyvus, apsimestinai filosofiškai bei profaniškai bandome mechaniniais būdais pritempti įvairius sprendimus miestams. Nelabai aiškius sprendimus nei mums patiems, nei mietų struktūroms. Ypač socialinėms. Bet tai amžius, kuomet be pagrindo tikima, jog kolektyvinės pastangos ir procesas yra svarbiau už rezultatą. Ir po išties betikslių masinio teminių filmų peržiūrų, pašnekesių teminiuose klubuose, pechakutcha vakarų, teminių ekskursijų bei viso kito abejotinos vertės judesio, rezultatas nesigauna. Tiksliau gaunasi komunaliniai sprendimai, gražiai struktūruoti teisės normų ir tikrųjų investuotojų asignavimo galimybių. Bet gi svarbiausia procesas, atsakys nebejaunas jaunuolis. Bet gamta tuo ir yra nuostabi, jog sudėlioja viską taip, kad visgi ne visiems jaunuoliams ir lemta suprasti urbanistinio rezultato svarbą. Ir gaunasi taip, kad savo meilę miestui šio amžiaus laikotarpio subjektai išreiškia greitais ir dažnais fiziniais aktais. Net įsivaizduojamas procesas, kurį bandoma akcentuoti, nebūna kokybiškas ir malonus. Šiai meilei būdingas tik procesų greitis ir didelė kaita. Ir akivaizdu, kad miestai nori šiuos greitus fizinius susidūrimus taip pat greitai pamiršti ir niekada nebeprisiminti.
Ties penktųjų savo dešimtmečių slenksčiu mes jau turime susiformavusius savo meilės miestams išreiškimo mechanizmus. Ir šiuo laikotarpiu meilė miestams įgauna fizinius pavidalus. Pasakysiu dar daugiau – kalbame apie cinišką grubų fizinį kontaktą miestui bandant priešintis.
Pati puikiausia tokios meilės iliustracija šiuo metu, kai jūs skaitote šias eilutes vyksta mieste, kurio vardo neminėsime, bet apkalbamas aktas yra vykdomas jo dalyje, vadinamoje Žaliakalniu. Pernelyg nesiplėskime, paminėkime tik tai, kad situacija yra juokinga. Ne graudu, kuomet sako, jog jei nebūtų graudu tuomet būtų juokinga. Bet žymiai giliau – juokinga, nes taip graudu, kad nebegraudu, o tiesiog juokinga. Beviltiškai. Ir šis aktas yra ne kas kitas, o itin savotiškos meilės išraiška. Meilės miestui. Tokios meilės, kokios nori akto vykdytojai. Šlykštūs mechaniniai judesiai, jėga privertus partnerį nesipriešint. Ne pirmą kartą ir kaskart vis pasistengiant šlykštumu aplenkti patį save. Ką po šio akto atsakys miestas? Nieko neatsakys. Miestas ištvers. Visuomet ištveria. Bet nepamirš. Niekuomet nepamiršta. Taigi tokie meilės miestui reikalai, mieste, kurio vardo neminėsime.
Kituose miestuose irgi pasitaiko priverstinės meilės apraiškų. Vienuose mažiau, kituose daugiau. Ne visada grubi meilė miestams suprantama miesto gyventojams. Bet pabūkime savikritiški – dar dažniau miesto gyventojai nesugeba suvokti ir kokybiškos meilės miestams, su visokiausiais to rezultatais. Kiekvieną dieną miesto gyventojai piktinasi bet kokiais miesto pokyčiais, nežiūrint tų pokyčių turinio. Nauja parduotuvė – blogai. Naujas daugiabutis – blogai. Nauja infrastruktūra – blogai. Senamiesčio rekonstrukcija – blogai. Viskas blogai, trumpiau tariant. Visuotinis urbanistinės kaitos negatyvas, apeliuojant į nepagrįstą romantinį bet labai netikslų prisiminimą, jog kažkada anksčiau viskas buvo žymiai geriau yra tiesiog niekaip nepraeinanti postsovietinė trauma. Bet, nors ir sunkiai, ji būtinai praeis ir tuomet atsisukę atgal galėsime iš naujo pamatyti ir įvertinti viską, kas buvo padaryta miestuose išreiškiant savo meilę jiems. Ir suvokti, kad tos meilės būta visokios. Tokie tad žmogiški džiaugsmai mums nutiks nenuspėjamoje ateityje.
O miestai liks amžiams. Ir pačioje mūsų pabaigoje jie mus visus atitinkamai apdovanos už visą jiems parodytą meilę. Tai labai įvairūs apdovanojimai. Būna tylūs bet šilti ir nenugrimztantys į visuotinę užmarštį. O būna garsūs, paniekinamu aidu šimtmečius kartojančiais jūsų vardą, kuris amžinai skamba jūsų miestuose amžiams paliktiems jums brangiems žmonėms ir jų vaikų vaikams. Todėl kai kitą kartą norėsite išreikšti savo meilę miestui, gerai pagalvokite, ką ir kaip norite pasakyti ir padaryti. Pagalvokite, kaip mylite savo miestą ir kokiais būdais paliksite savo meilės pėdsaką jame.
