Gerumą paprastai mes suprantame kaip žmogaus savybę. Tai žmogus, kuris nuoširdžiai kitiems linki gero, padeda, yra dėmesingas. Tas, kuris daro gerus darbus. Tačiau ne viskas čia taip paprasta.
Regis, žmogelis taip stengiasi būti toks geras, toks nuolankus, stengiasi daryti viską, kaip yra priimta didžiosios visuomenės dalies net nesusimąstydamas, kad ta dauguma gali klysti. Vien tai, kad vienaip ar kitaip manančių yra dauguma, tai dar nereiškia, kad jie teisūs. Pavyzdžiui, buvo laikai, kai absoliuti dauguma manė, kad Žemė yra plokščia. Garsusis italų astronomas, fizikas, matematikas ir filosofas Galileo Galilėjus manė kitaip ir bandė tai įrodyti, tačiau dėl to jam 1632 metais teko stoti prieš inkvizicijos teismą. Kad išsaugotų savo gyvybę, mokslininkas turėjo viešai išsižadėti savo pažiūrų ir pabūti „geram“, „čia neprieštarauti ir neskleisti erezijų, nes jam pasakyta, kad Žemė plokščia, ir jis turi klausyti“. Bet po teismo Galileo Galilėjus tyliai sau ištarė: „bet ji vis tiek sukasi“.
Bet negi žmogelis savo nuomonę turės? Jis juk visąlaik buvo pripratęs paklusti, „neišsišokti“, nuolat galvoti, „ką žmonės pasakys“ ir prastai jaustis, jei savo atžvilgiu išgirdo kritiką. Čia yra totalus baudžiavos palikimas. „Vadinasi, nepakankamai geras buvau“, - mintija žmogelis. Ir dar uoliau stengiasi visiems aplinkiniams įtikti, neturėti savo nuomonės. Bėda čia ta, kad žmogelis supainiojo gerumą su nuolankumu.
Arba štai kokia Rūtelė, Aušrelė arba Mariotė supainioja gerumą su paklusnumu. Tada joms atrodo, kad jas visi myli, jomis gėrisi, nes gi visi giria, į akis šypsosi. Bet niekaip nesupranta, kad tokios mariotės yra tiesiog patogios aplinkiniams. Užteks to, kad dėl vienokios ar kitokios priežasties negalės vykdyti kitų prašymų (pavyzdžiui, tai bus fiziškai neįmanoma arba moraliai nepriimtina), ir jos iš „geriečių“ taps „nenaudėlėmis“, „nedėkingomis“, „užaugintomis angimis užantyje“ ir t.t. Jeigu kas nors pažinojo kokį nors personažą, kurio „nervai netvarkoje“ nuo sunkaus gyvenimo, supras apie ką aš kalbu. Jie patys ir pasirinko tą „sunkų gyvenimą“. Taip, tai buvo jų pasirinkimas, kad jiems krautų, o jie vežtų. Be to, kitu atveju neturėtų to džiaugsmo bėdoti – liaudiškai – bėdavoti.
Bet tokie žmogeliai ir tokios mariotės nesuvoks savo padėties. Apskritai, sunku ką nors suprasti, kai tavo smegenys netreniruojamos, kai jos nenaudojamos pagal paskirtį – galvoti. O kam jas treniruoti? Juk nereikia nieko galvoti, juk yra tie „protingi“, kurie tau pasakys, o tau beliks paklusti. Juk yra tie vadinamieji „visi“ bei ciocios, ir jie tau pasakys viską: kaip gyventi, kur gyventi, su kuo gyventi, ką dirbti, ką valgyti, kada eiti miegoti ir kada keltis, ką rengtis, kur eiti, kaip apsikirpti, kokį šikpopierį pirkti, kada kokiai nors durnai bobai „maloniai“ išsiviepti, o kada susiraukti ir imti karksėti apie dideles kainas ir piktintis, kad kaimynas naują mašiną nusipirko.
Mano aprašytas žmogelis aplinkinių paprastai yra įvardijamas kaip geras. „Oi, koks geras žmogus, toks malonus, mandagus“, – kalba ciocios pasigėrėdamos. O iš tikrųjų tas žmogelis joms geras yra todėl, kad patogus. Pačiam žmogeliui tas „gerumas“ neatneša nei sėkmės, nei kitokio gėrio, bet jis pats to nesupranta, nes, kaip jau ir minėjau, smegenys programuojamos ne mąstyti, galvoti, spręsti, o kaip prisiderinti prie kitų ir „visų“. Trumpam nukrypsiu nuo temos ir pasakysiu, kad smegenis naudojant pagal paskirtį reikia abu veiksmus atlikti vienu metu: galvoti ir daryti, daryti ir galvoti. Jei negalvosi, o darysi, gausis visiškas pravalas, nesėkmė garantuota
Kuo jis nuolankesnis žmonai, tuo labiau šioji jį kvailina, stumdo. Kuo labiau jis nuolaidžiauja savo vaikams, tuo labiau šie jo negerbia. Kuo jis labiau stengiasi įtikti bendradarbiams, tuo daugiau jie savo darbų jam sukrauna. Kuo uoliau jis nori įtikti viršininkui, tuo labiau viršininkas jį išnaudoja. O ką – nei jis skųsis, nei didesnio atlyginimo reikalaus.
Egzistuoja toks vadinamasis pirmūno sindromas. Turbūt jau pastebėjote, kad sekasi ne tiems, kurie labai stengiasi, o tiems, kurie turi daugiau energijos, daugiau konkrečių praktinių žinių, kurie labiau socializuoti. Sekasi ne tiems, kurie stengiasi tik todėl, kad pasirodytų „geras“, kad ponas nepastebėtų ir per ištiestą nugarą su lazda neduotų. Dėl to žmogelis ir laiko savo kuprą sulenktą, akis – nudelbtas, o nosimi žemę aria.
Galite atlikti vieną tokį testą, kuris yra labai paprastas, kurį sugalvojau ekspromtu kalbėdama su aprašyto žmogelio tipažu. Paprašykite pašnekovo įsivaizduoti, kad jis gyvena baudžiavos laikais, minutę pagalvoti ir paskui vaizdžiai papasakoti, kaip save matytų, jei gyventų anais laikais. Didžioji dauguma atsakys, kad jie mato save ariantį savo mažą sklypelį, moteriškė – kaip eina su kašiku mažų bulbikių ir galvoja, kaip virs varganą vakarienę, kaip surinkti reikiamą kiekį kiaušinių duoklei, vyriškis – kaip eina į dvarą lažo atlikti... Ir mažai kam šaus į galvą atsakyti, kad save mato pono vaidmenyje („geram“ žmogui tokia mintis į galvą net neateitų).
Sėkmės atliekant testą, bet į jį pernelyg rimtai nežiūrėkite, tai tik žaidimas.
