Po mūšio prie Al-Alameino Šiaurės Afrikoje ir Sąjungininkų išsilaipinimo, taip pat, po 8-osios Italijos Armijos sutriuškinimo Sovietų Sąjungoje, tiek Italijos politinis elitas, tiek visuomenė ėmė suvokti, kad didžių pergalių teks palaukti, o nuovokesni – kad karas bus pralaimėtas. Dalis politinių, karinių ir karališkųjų sluoksnių atstovų ėmė sukti galvą kaip pašalinti B. Mussolini iš valdžios. Diktatorius, tuo metu buvęs depresijoje bei kelis paskutinius mėnesius kamuojamas gastrito ir pats tai jautė, todėl susitikęs su A. Hitleriu nedrąsiai užsiminė apie galimybę „pagelbėti savo kariams Afrikoje“, o tuo metu įėjęs adjutantas paskelbė, kad Sąjungininkai jau bombarduoja Romą. Susitikimas baigėsi be esminių nutarimų, tačiau į Didžiąją Fašizmo Tarybą (aukščiausią tuometinį Italijos valdžios institutą) atvykęs B. Mussolinis buvo atlikęs išpažintį, patvirtinęs Testamentą ir po švarku slėpė dvi rankines granatas, nes gyvas iš jo nesitikėjo išeiti.
Nors Tarybos sprendimas nebuvo palankus diktatoriui, bet iš pastato jis išėjo. Užtat neilgai trukus, nuvykęs į Karaliaus Vittorio Emanuele III rezidenciją, karabinierių buvo palydėtas iki greitosios pagalbos automobilio ir išvežtas į namų areštą.
A. Hitleris buvo įsiutęs – netekus sąjungininko Apeninų pusiasalyje karinė nacių Vokietijos padėtis komplikuotusi visiškai. B. Mussolini reikėjo žūtbūt grąžinti valdžion, todėl vokiečiai pradėjo rengti operaciją „Ąžuolas“.
Nors kalbama, kad žymusis Otto Skorzeny pasibaigus operacijai, visus jos laurus paskubėjo priskirti sau, tačiau fakto nepaneigsi – jis toje operacijoje dalyvavo asmeniškai. A. Hitleriui pasikvietus 6-is galimus kandidatus į atranką, paklausus, kodėl jis turėtų pasirinkti būtent juos, kiekvienas pretendentas prisiekinėjo Reicho interesų gynimą „iki grabo lentos“, tuo tarpu O. Skorzeny atsakė trumpai drūtai „aš esu austras, mano Fiureri“. Žinant istorinę austrų „meilę“ italams, abejonių neliko.
Tačiau B. Mussolinį pirmiausia reikėjo rasti. O. Skorzeny nuvyko į Italiją ir padedamas vietinės nacių agentūros pradėjo paieškas. Iš pradžių laikytas Romos karabinierių kareivinėse, vėliau diktatorius buvo pervežtas į Poncos, vėliau į Maddalenos salą, dar vėliau į Speciją ir galiausiai įkurdintas Apeninų kalnuose Gran Sasso vietovėje, viešbutyje Campo Imperatore. Nuošali vieta pasirinkta neatsitiktinai, nes diktatoriaus priešininkai jautė, kad vokiečiai B. Mussolinio ieško – jam buvo paskirta 250-ies karabinierių apsauga, o pats viešbutis buvo laikomas praktiškai neprieinamu – jį jungė vienintelė keltuvų linija saugoma kariškių.
O. Skorzeny su 16-ka rinktinių SS vyrų, taip pat 90 desantininkų (Fallschirmjäger) sėdo į karinius sklandytuvus DFS 230 bei juos tempiančius lengvus Fi 156 lėktuvus ir pasuko link tikslo.
Dvi desantininkų grupės nusileido beveik vienu metu – viena įveikė lynų kelią saugojusius italus, sugadino radijo ir laidinį ryšį su viešbučiu, tuo pačiu, O. Skorzeny vyrai šturmavo diktatoriaus buveinę. Nežinia, ar apdairiai į operaciją paimto italų generolo komandų įtakoti, ar užklupti vokiečių desanto, apsaugos dalinio kariai beveik nesipriešino – operacijoje žuvo du italų kariškiai bei buvo sužeistas vieno iš dešimties sklandytuvų ekipažas, kuris nesėkmingai nusileido akmenuotoje vietovėje.
Operacija šiek tiek priminė 2011-aisiais JAV Specialiųjų pajėgų įvykdytą misiją „Neptūno ietis“– po Osamos Bin Ladeno likvidacijos, kariai pasiėmė svarbų „krovinį“ ir eksfiltravosi iš mūšio vietos. Visa operacija truko keliasdešimt minučių, joje dalyvavo apie 80 „specukų (įskaitant šunį) ir buvo prarastas vienas skraidymo aparatas. O operacijos „Ąžuolas“ aktyvioji fazė taip pat užtruko panašų laiko tarpą su panašiu reiderių skaičiumi, taip pat prarandant vieną oro transporto priemonę. Tiesa, diktatorius B. Mussolini, skirtingai negu O. Bin Ladenas, buvo gyvas ir sveikas pristatytas pradžioje į Romą, vėliau, su tarpinėmis stotelėmis Vienoje ir Miunchene, į žymiąją A. Hitlerio buveinę „Vilko guolis“ (dabartinė Lenkijos teritorija), kur susitikęs su Fiureriu turėjo progą padėkoti už išlaisvinimą.
Nors operacijai vadovavo parašiutininkų vadas majoras H. O. Morsas, tačiau diduma propagandinės šlovės teko O.Skorzeny – būtent tuo metu jis pradėjo įtvirtinti savo, kaip „pavojingiausio žmogaus Europoje“ reputaciją, kuri niekur neišnyko ir karui pasibaigus. Tuo tarpu operacija „Ąžuolas“ iki šiol studijuojama pasaulio specialiųjų pajėgų mokymo įstaigose, o Winstonas Churchillis ją pavadino „viena iš drąsiausiųjų“.
