Per III Žečpospolitos padalijimą, įvykusį 1975 metais, Lietuvos teritorija buvo paskirstyta tarp Rusijos ir Prūsijos. Skirtingai buvo vedama atskirų regionų apskaita, todėl istorikai linkę atskirai apžvelgti tris Lietuvos dalis: tiesiogiai Rusijos administruojamą Lietuvos dalį, lietuviškąją Užnemunę ir Vakarinę Lietuvos dalį (Klaipėdos kraštą). Vilniaus kraštas – tiesiogiai administruojama Rusijos Lietuvos dalis. Nepriklausomybę Lietuva atgavo tik 1918 metų vasario 16 dieną. taigi kalbamu laikotarpiu Vilniui ir visai Lietuvai darė Rusijos imperija.
XIX amžiaus pabaigoje Lietuva sunkiai skinasi kelią kuriant savąją kultūros tradiciją. Spaudos draudimas, lenkų ir rusų spaudimas sukūrė savotišką geležinę užtvarą, neleidusią Lietuvai kartu su Europa eiti bendru kultūros vystymosi lygiu. „Nacija – kapitalizmo produktas – Lietuvoje lėčiau negu Europos centre formavosi ir atskilo nuo techninės revoliucijos bei kultūros plėtotės.“ – rašė R. Karmalavičius. Tačiau vadinamasis „Europos saulėlydis“ mažai tepalietė Lietuvos visuomenę. Jos pirmaeiliai uždaviniai buvo kitokie. Pirmiausiai reikėjo kelti lietuvių tautinę savimonę ir toliau eiti išsivadavimo nuo priespaudos keliu. Šioje vietoje niekaip negaliu išsiversti nepaminėjus Tumo Vaižganto, kuris inicijavo tokį gražų lietuvių, būsimų patriočių būrį: į nacionalinio judėjimo veiklą įtraukė ir Bitę, ir Šatrijos Raganą, ir Pleirytę-Puidienę, Sofiją Čiurlionienę. Tačiau žadinant tautines aspiracijas darbavosi beveik visa Lietuvos inteligentija, kurios atstovai dažnai mokytis ir dirbti išvažiuodavo į užsienį (Varšuva, Maskva, Peterburgas, Miunchenas, Fribūras). Juos imponuodavo mažų tautų nacionaliniai judėjimų pavyzdžiai, kurie skatino nesnausti ir Lietuvos. Pati Sofija Čiurlionienė mokėsi Peterburge, Rygoje bei Krokuvoje. Būtent, Lenkijos universitete, Herbačiauskui patariant, jaunoji patriotė ir imasi studijuoti filologijos. Nors „dėdytės“ kunigo Jarulaičio šalpai nutrūkus studijų nebaigė, bet lenkų judėjimo pėdsakai ilgai dar išliko rašytojos mąstysenoje.
Bene didžiausią vaidmenį Lietuvos atgimstančiai tautai teikė spauda. „Taigi pradėkime nuo to laiko, kai, valdžiai spaudą užgynus, keli žmonės sumanė apginti ir išgelbėti visuomenę, ir palengva prasideda judėjimas, kurio pirmasis gyvasties apsireiškimas – tai laikraščiai. Čia tatai ir susispiečia visa veikiančioji inteligentija: svietiškoji („Aušrai“ žlugus) prie „Varpo“ ir „Ūkininko“, dvasiškoji prie „Apžvalgos“ ir „Sargo“.“ Per „rubežių“ buvo slaptai gabenami ne tik laikraščiai, bet ir knygos. „Spaudos draudimo metais išleista per aštuonis šimtus draudžiamų lietuviškų knygų pavadinimų.“ – rašė S.Čiurlionienė Kymantaitė.
Knygnešystė formavo ne vieną to meto lietuvių rašytoją. Ne išimtis ir Sofija Čiurlionienė: „Vaižganto duotus raštus, nešdavo, kad „motina įvyniotų juos į audeklo ritinį ir kur į skrynios gelmę įkištų“. Šis svarbus Lietuvai laikotarpis iš naujo atgimė Sofijos Čiurlionienės apysakoje „Šventmarė“, o tautinės savimonės formavimasis – romane „Bundanti žemė“. Prisiminkime jauną patriotiškai nusiteikusį kunigėlį Petrą Karštelę ir iš Maurų atvykusį „Tėvynės sargo“ redaktorių kunigą Sidabrą – „didelį raštininką, didelį patriotą“; „mėlynakį, banguojančiais plaukais“ Steponą Vaidylą ir jo bičiulį Jurgį Lizdinį. Visi šie kūrinių personažai įprasmina tą Lietuvos visuomenės dalį, kuri pasiryžusi visom jėgom žadinti tautiečius ir dirbti Lietuvos ateičiai: “ – Atsibusk, žmogau, atsibusk, žmogau, pakelk akis savo…“
Ypatingą reikšmę atbundančio lietuvių kultūrinio judėjimo dalyviams, kaip jau minėjau, turėjo Krokuva – kultūrinis lenkų tautinio judėjimo centras amžių sandūros lietuviams buvo pamokantis pavyzdys, jungiantis nūdieną su praeitimi, kuris provokavo analogijas su Lietuva, jos kultūros ir visuomenės raida. Čia susirenka nemažas būrelis lietuvių: „Dailės akademijoje – A. Varnas, I. Šlapelis, A. Staneika, K. Ulianskas, Konservatorijoje – Z. Skirgaila, Universitete – J. A. Herbačiauskas, P. Rimša. Būtent čia ir gimsta „Rūtos“ draugija, kurioje artimai bendradarbiauja ir lietuviai, ir lenkai. Lenkai, dalyvaujantys draugijos veikloje, ne tik nesipriešino, bet pritarė pagrindiniams „Rūtos“ uždaviniams: visų lietuvių ir etnografiškos Lietuvos mylėtojų susivienijimas kalbos, rašliavos ir tėvyniškos kultūros auklėjimui. Sofija Čiurlionienė, „Jaunosios Lenkijos“ sąjūdžio inicijuojama, ilgai Krokuvą teiks kaip pavyzdį Lietuvos bundančiai visuomenei.
1904 m. Rusijos carui panaikinus spaudos draudimą, kultūrinė situacija Lietuvoje įgauna naują pobūdį. Griūna geležinė siena, skyrusi Lietuvą nuo Europos, ir paskatina iš šešėlio į viešumą prasiveržti stambiom besireiškiančiom įvairiose kultūros srityse individualybėm.
Prasideda antrasis atgimusios Lietuvos kultūrinis etapas, kur „žmogus nepasitenkina vien tautinio prometėjo amplua“. Šį klausimą iškels ir Sofija Čiurlionienė, kuriai svarbu bus „talentas“ ir jo paties (asmeninė ir tautinė) individualybė. Anot Vytauto Kavolio, naujasis sąmoningumas gimsta įtampoje asmeniškai ir tautiškai individualių kūrybos formų ieškojimo ir problemiškesnio santykio su visatos gelmėmis pajutimo.
XX amžiaus pradžios permainos vėl paskatina atsirasti romantinio ilgesio pajautoms. Buvo siekiama atsigręžti į žmogaus „dvasios gelmes“, skverbtis gilyn į tautos ištakas, atskleisti lietuvių liaudies etinį žavesį bei savitumą. Formuojasi nauja estetinės minties kryptis – naujasis romantizmas, vėliau įgavęs neoromantizmo sąvoką. Šis laikotarpis, inicijavęs kūrėjus ieškoti galių nacionalinės kultūros archetipiniuose kloduose, Čiurlionienės, Šatrijos Raganos ir Petkevičaitės Bitės dar vadinamas „ilgėjimosi“ vardu. Pasak A. Jurgutienės, daug amžių pavergta ir atsilikusi XX amžiaus pradžios lietuvių kultūra savo dėmesį telkė į archetipinius savo vaizdinius, kad įgautų gyvasties akimoju atsistoti šalia kitų, „aukštųjų“ kultūrų kaip lygi tarp lygių.
Lietuvos kultūros istorija aptariamu laikotarpiu buvo glaudžiai susijusi su Lenkijos ir Rusijos kultūros istorija. Ne kartą šių šalių kultūrologai ir menotyrininkai LTMKM tyrinėjo XIX a. ir XX a. pr. afišas. XIX a. Lietuvos istorija yra okupuoto krašto istorija. Po Lietuvos-Lenkijos Respublikos padalinimo 1795 m. didžioji dalis Lietuvos teritorijos atsidūrė Rusijos Imperijoje; iš jos okupacijos Lietuva išsivadavo tik 1918 m., paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą. Šiuo laikotarpiu Lietuvos kultūrai buvo suduoti du itin skaudūs smūgiai: numalšinus 1831 m. sukilimą, 1832 m. uždarytas Vilniaus Universitetas, o numalšinus 1863 m. sukilimą, uždrausta lietuviška spauda (1864–1904). Uždraudus lotyniškus rašmenis, bandyta juos pakeisti kirilica. Tai paaiškina faktą, kad iki 1863 m. muziejuje esančios teatro vaidinimų, koncertų bei kitokio pramoginio turinio afišos yra išspausdintos lenkų arba lenkų ir rusų kalbomis, o afišos, kviečiančios į kultūrinius renginius po 1863 m., išspausdintos tik rusų kalba.
Nepaisant to, XIX a. afišų turinys atspindi gausias to meto tarpkultūrines sąsajas, kurios visų pirma skleidėsi europinėje erdvėje. Netiesiogiai, per atliekamus kompozitorių kūrinius, vaidinamą kitų šalių dramaturgiją, Vilniaus kultūriniai saitai driekėsi per didžiąsias Europos sostines. To meto Vilniaus publika žavėjosi W. Shakespeare, N. Gogolio, J. W. Goethe, F. Schillerio, A. Fredro, K. M. Weberio, G. A. Rossinio, J. Offenbacho, K. Kurpinskio, P. Beaumarschais, G. Boccaccio J. B. Molière, A. Dumas, G. Verdi ir daugelio kitų dabar ir tada garsių užsienio autorių kūriniais. Vilniaus miesto pramogų nišą nemaža dalimi papildė ir gastroliuojančių trupių pasirodymai iš Lenkijos, Italijos, Vokietijos, Rusijos.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus projektas „XIX a. Vilniaus miesto teatro afišos – Vilniaus kultūrinio gyvenimo veidrodis“ yra Nacionalinio Europos kultūrų dialogo metų (2008) projekto dalis.
1872–1875 m. Vilniaus miesto teatras tarėsi dėl kelių sutarčių su italų tenoru Ludovico Caroselli, kuris tuo metu kaip italų operos trupės antrepreneris dirbo Vitebske, Žytomire ir kituose aplinkiniuose teatruose. Sutarčių punktuose, kuriuos L. Caroselli aptarinėjo su Vilniaus teatro kontoros valdytoju, dainininku bei režisieriumi Piotru Zelingeriu, buvo nurodoma, kad vienas italų spektaklis privalo būti labdaringas (invalidams), be to, salė turi būti užleidžiama mėgėjams, norintiems vaidinti labdarai. Teatras leido naudotis dekoracijomis be teisės jas perdirbinėti. Už kiekvieną spektaklį L. Caroselli mokėjo Vilniaus teatrui 35 sidabrinius rublius. Italams neatsivežus savo choro, orkestro ir kapelmeisterio, spektakliuose galėjo dalyvauti vilniečiai, su kuriais privalėjo būti sudarytos sutartys.
Pirmosios šios trupės gastrolės Vilniuje vyko 1872 m. balandžio 24 – birželio 5 d. Spektakliuose grojo Vilniaus teatro orkestras (22 muzikantai), dirigavo Franzas Martinoli. Vienas muzikantas už spektaklį gaudavo 40 rub. (maždaug tokia buvo teatro orkestro muzikanto mėnesinė alga!). Kelioms italų operoms (G. Verdi „La Traviata“, G. Donizetti „Lucia di Lammermoor“) dirigavo Kėdainiuose gimęs, vėliau Kaune muzikos mokytoju bei orkestro vadovu, po to Vilniaus teatro kapelmeisteriu dirbęs smuikininkas Wolfas (Vasilijus) Ebannas. Trupės režisierius buvo boso ir baritono partijas dainavęs Alessandro Magasari (Magazari). Šiems spektakliams choras buvo surinktas iš Sankt Peterburgo ir Rygos dainininkų. Trupę sudarė devyni dainininkai: primadona sopranas Pia Caroselli (L. Caroselli žmona), primadona mecosopranas Paulina Gagiotei (Gaggiotti, Gajotti), pirmas tenoras L. Caroselli, pirmas baritonas Josephas Crotti, pirmas bosas Angelo Savoldelli, kiti dainininkai – sopranas Maria Germann, komiškas bosas Vincenzo Cavisago, tenoras Candavere, bosas Santi. Italai parodė 12 operų (15 spektaklių). L. Caroselli atliko visas pagrindines tenoro partijas – Alfredą („La Traviata“), Ernani („Ernani“), Hercogą („Rigoletto“), Manrico („Il Trovatore“), Francesco Foscari („I due Foscari“), grafą Almaviva („Il Barbiere di Siviglia“), grafą von Chalais („Maria di Rohan“), Alviną („La sonnambula“), Faustą („Faustas“). Pagrindines soprano partijas dainavo Pia Caroselli.
1873 m. balandžio 12 – gegužės 16 d. italų trupė, vadovaujama to paties L. Caroselli, į Vilnių atvežė 16 operų (18 spektaklių). Šįkart parodytos visos 1872 m. matytos operos (išskyrus G. Donizetti „Maria di Rohan“) ir dar šešios naujos: Luigi Ricci ir Federico Ricci „Crispino e la comare“, G. Donizetti „La Favorite“ ir „Poliuto“, F. Flotowo „Martha“, V. Bellini „Norma“, G. Verdi „Don Carlos“ (du kartus). Trupę sudarė 12 dainininkų: primadonos sopranai P. Caroselli ir Sidonia Springer, primadona mecosopranas Paulina Gagiotti, pirmieji tenorai L. Caroselli ir Cristophoro Fabris (Fabri), pirmieji baritonai Josephas Crotti ir Josephas Dominicci (Dominici), pirmieji bosai Carlo Ronsoni (Ronconi?) ir Davidas Benfererri, taip pat antrieji – tenoras Andrea Tonelli, sopranas Virginia Letar, bosas Alessandro Magasari. Vėlesniuose spektakliuose dainavo dar ir Gusetti, Berardi ir Gramasini.Vilniaus teatro orkestrui dirigavo F. Martinoli.
1873 m. rugpjūtį Vilniaus miesto teatras tarėsi su L. Caroselli dėl gastrolių 1874 m. pavasarį (1874 m. sausio 10 d. pasirašyta sutartis), tačiau jos neįvyko. Balandį Vilniuje viešėjo prancūzų komiškosios operos trupė iš Sankt Peterburgo, vadovaujama atsargos karininko Ivano Rachmanovo, o L. Caroselli trupė tuo metu, atrodo, buvo Žytomire.
Pirmųjų lietuvių dramų kūrėjai – A. Fromas-Gužutis, A. Keturakis, Žemaitė, Bitė; vėliau – V. Krėvė, A. Vienuolis, P. Vaičiūnas, K. Binkis ir kiti autoriai. Drama yra pagrindinis dabartinės lietuvių dramaturgijos žanras. Pastarųjų dešimtmečių drama gerokai modifikuota: pasidarė epiškesnė, sustiprėjo sąlyginis vaizdavimas (J. Glinskio „Grasos namai“, paįvairėjo žanrinės formos.
1899 m. surengtas pirmasis viešas lietuvių teatro mėgėjų vakaras Lietuvoje – rugpjūčio 20 d. Palangoje suvaidinta Keturakio komedija „Amerika pirtyje“.
Spektaklio organizatoriai ir vaidintojai: L. Vaineikis (Palangos gydytojas), G. Petkevičaitė-Bitė (rašytoja), S. Jakševičiūtė-Venclauskienė (aktorė), P. Višinskis (publicistas, švietėjas), A. Janulaitis (advokatas, vertėjas), J. Juškytė (mokytoja), V. Mongirdas (medikas, dramaturgas), Empakeris (Kretingos pirklys), S. Kuizinas (kaimo piemenėlis), taip pat dalyvavo palangiškis Gabalis, gydytojai Žalnieriūnas (iš Smolensko) ir F. Jonušis (iš Kretingos), studentas P. Avižonis ir kt. Spektaklio sumanymus rėmė vyskupas M. Paliulionis, grafas Tiškevičius ir kt.
Tuomet tuoj po premjeros G. Petkevičaitė-Bitė rašė: „Dailės švente to vaidinimo negalima buvo pavadinti, nes tuomet dailės dar beveik visai nebuvo. Buvo tai tikrąja to žodžio prasme tautos šventė, ir tai tautos, kuri džiaugėsi išlikusi gyva ir drauge su džiaugsmu pakėlė didelį protestą prieš ją varžančius pančius (…) Ir kėlėme uždangą sunervinti, lydimi jausmų, kad čia po mūsų kojomis ne paprasta scena vaidinimui ir kad mūsų vaidilos ne paprasti scenos artistai, tik tikri kovotojai užsispyrę iš kovos lauko nepasitraukti“.
Spektaklis „Birutė“, 1905 metų audrų pagimdyta, išaugusi ir glaudžiai susijusi su lietuviškaisiais vakarais, lietuviška liaudies daina, kurioje liaudis reiškė savo išgyvenimus, skundėsi savo sunkia dalia.XX amžiaus pradžioje augant lietuvių chorinei kultūrai dainos buvo labai mėgstamos ir plačiai paplito.
XIX–XX amžių riba buvo kylančio tautinio sąmoningumo, demokratinių sąjūdžių laikotarpis. Kuo labiau artėjo 1905 metai, tuo tas sąjūdis darėsi aktyvesnis, smarkesnis. Neleidžiami dirbti viešai, lietuviai suėjo į pogrindį. Rengė slaptuosius lietuviškus vakarus, kurie išaugo į platų, galingą lietuviškosios veiklos sąjūdį, kuris skambėjo vis garsiau, vis grėsmingiau, apėmė vis daugiau žmonių.Palangos lietuviškasis vakaras bei jo padariniai susiję su „Birutės“ atsiradimu bei jos tolimesne raida.1905 metų revoliucinis sąjūdis nušvietė visus nauja viltimi, visi tikėjosi sulauksią bešvintančio laisvės ryto. Visi pažangūs veikėjai suprato, kad bet kokias politines, visuomenines bei kultūrines laisves reikia iškovoti, dėl to šoko į darbą, į kovą už laisvesnę, geresnę ateitį.Tarp jų buvo ir Mikas Petrauskas – jis sakė kalbas, platino atsišaukimus, agitavo. Dėl persekiojimo negalėdamas aktyviai įsijungti į politinį sūkurį, Mikas Petrauskas atsidėjo muzikinei veiklai: Vilniuje vadovavo ruošė koncertus, pastatė operetę, o 1906 metų vasarą besislapstydamas prie Dubysos, parašė savo pirmąją operą – „Birutę“ pagal Žemkalnio libretą.
Paslapčiomis atsiradęs Vilniuje 1906 metų rudenį, Mikas Petrauskas Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio bei kitų kolektyvo narių padedamas ryžosi šią operą parodyti Vilniaus scenoje.1906 metų lapkričio 6 dieną Miesto salėje pasirodė su tiems laikams nematytu užmoju pirmąja lietuviška opera „Birutė“.
Pakilusi „Birutės“ uždanga lietuviams atidengė gal dar ne realų, konkretų meno pasiekimą, tačiau bent aiškiai nuvokiamą perspektyvą į ateitį .Ir visi supratom, kas su „Birute“ lietuviai įžengė į naują kelią, nors pats spektaklis ir maža kuo skyrėsi nuo kitų lietuviškųjų vakarų: kad ir gana efektingos, bet durstytos dekoracijos, Kipro Petrausko iš Dusmenų valstiečių surankioti kostiumai septyniasdešimčiai operos dalyvių aprengti, vietoje sugraibyta butaforija, mėgėjai atlikėjai.
XIX ir XX amžių sandūra įvardina kaip vieną iš reikšmingiausių žmonijos istorijoje, pakreipusį Vakarų mintį nauja raidos kryptimi. Europa atsiduria politinių ir kultūrinių perversmų sūkuryje. Visa, kas švietėjiško amžiaus buvo bandoma sprausti į klasikinius, proto rėmus, nepasiteisina. „Kultūra masėms“ patiria „fiasko“. Todėl virš minios vėl iškeliamas individualus žmogaus „aš“, jo subjektyvioji mąstymo pusė.
Tokiam naujam kultūros raidos posūkiui turėjo įtakos keletas priežasčių. Iš vienos pusės – nesibaigiančios revoliucijos, vėliau – Pirmasis pasaulinis karas, technikos progreso išprovokuota ekologinė krizė, ginklavimosi varžybos – visa tai lyg Damoklo kardas pakimba virš senosios Europos sienų, grasindamas sunaikinti žmoniją jos pačios išgalvotom priemonėm. Iš kitos pusės – visuotinis nusivylimas racionalaus, mokslinio mąstymo kriterijais, socialine žmogaus būtimi, masinės kultūros stereotipais – paskatina vėl iškelti iracionalaus ir subjektyvaus suvokimo reikšmę. Anot lietuvių tyrinėtojos Aušros Jurgutienės, šią amžių sandūros epochą tektų apibūdinti kaip „sokratiškos tendencijos“ kultūroje paneigimą, o tiksliau nusakant, racionalios, mokslinės pasaulėžiūros paneigimą.
Civilizacijos tarpsnis, prasidėjęs su XIX amžiumi, baigiasi klasikinės Vakarų filosofijos, estetikos, meno nuostatų atsisakymu ir visišku žmogaus kūrybinių jėgų išsekimu. S. Čiurlionienės žodžiais tariant, „kadangi žmogus ant vietos stovėti negali ir, atgyvenęs vienas formas, ieško kitų, išsėmęs sielą lig dugno, trokšta naujo įkvėpimo, tai ir matome – žmonijos genijai kreipiasi jau į kitą pusę“. Šiai didžiosios krizės situacijai įvardinti labai tiktų Osvaldo Špenglerio veikalo pavadinimas – ateina didysis „Europos saulėlydis“. Viskas atrodo pasenę ir nebeaktualu. Na, o Lietuvos inteligentija tarsi bijo paplitusių susvetimėjimo tendencijų (pasak R. Karmalavičiaus, ne išimtis ir S. Čiurlionienė, kuri taip pat troško XX a. pradžios lietuvių inteligentiją ir jos individualistines pajautas apsaugoti nuo Vakarų Europoje ryškių susvetimėjimo tendencijų).
Todėl daroma viskas, kad estetinės minties raida pakryptų tautiškumo idėjos link, kūrybos galių ieškant savo tautos aruoduose. Tačiau daugelis supranta, jog viena – tradicijas kartoti monotoniškai ir aklai, kita – jų neatmesti, o interpretuoti naujai. Todėl reikėtų pabrėžti, kad kai kurių tyrinėtojų norus XX amžiaus pradžią įterpti po „modernizmo“ rubrika nereikėtų suvokti vien kaip praeities tradicijų atmetimą. Visiškas atsisakymas praeities meno tradicijų buvo būdingas tik XX a. pradžios avangardistinėms srovėms (Lietuvoje literatūros padangėje ši garbė tektų „keturvėjininkams“). Vėlesnioji modernizmo fazė daugeliu požiūrių rėmėsi tradicija – mitu, klasikinei literatūrai būdingomis formomis, pagarba praeities menui. Ypač suintensyvėja senųjų – nekrikščioniškųjų kultūrų, jų semantinių klodų iškėlimas. Šias tendencijas Lietuvoje ypač skatina J. Herbačiauskas, S. Čiurlionienė ir Vydūnas, kurie kūrybinių galių kviečia ieškoti tautos praeities podirviuose, akcentuojant folklorą – gilų nacionalinės pasaulėjautos podirvį ir kolektyvinę mitologinę tautos pasąmonę.
Antiracionalizmo pradininkas A. Schopenhaueris vienas iš pirmųjų intuityviai pajunta artėjančią Vakarų kultūros krizę. Kaip būtinybę, naujų estetinių idealų ir meninių formų paiešką siūlo pradėti Rytų kryptimi. (Lietuvoje Rytų – Vakarų sintezės idėją perima Mickevičiaus, Čiurlionio ir ypač Vydūno pasaulėžiūra). Buvo siekiama „indiškuoju vėzdu sudaužyti semitinę-krikščioniškąją Europos kultūros tradiciją, kad būtų išlaisvinta etninės kultūros dvasia ir valia“. Vėliau tas pačias idėjas tęsia žymiausi XIX – XX amžiaus filosofai Siorenas Kirkegoras, Frydrichas Nyčė, Osvaldas Špengleris (ypač lietuvių kūrėjų pasaulėžiūrą įtakojo F. Nyčės filosofija; nors daugelio ji buvo vertinama nevienareikšmiškai, tačiau mąstytojo minčių traktavimas buvo tendencingas reiškinys to meto filosofinių ir meninių pažiūrų diskusijose. Nyčės, Krose, Rilkės, Heideggerio estetinės idėjos, atgaivinusios menininko kultą ir tikėjimą išskirtine meno galia pažinti pasaulį, davė pradą lietuvių neoromantizmo gairėms atsirasti). Neatsietinos nuo šios epochos ypatybių ir psichologų A. Bergsono, Froido bei Jungo teorijos.
Minėtų mąstytojų mintys turėjo didelę įtaką tolimesnei visos Europos kultūros raidai, kurios svarbiausi požymiai buvo racionalizmo ir kartezianinės sąmonės krizė sociumo ir socializuoto tikrovės iracionalumo akivaizdoje; nusivylimas socialine žmogaus būtimi ir socialine veikla; dėmesio koncentravimas ties individualia egzistencija, psichine patirtimi, sąmonės ir pasąmonės pasauliu.
Lietuvoje, prasidėjus naujajam amžiui, kultūrinės raidos procese taip pat ryškėja opozicijų prieštaringumas, tačiau jis labiau būdingas „vėluojančių“ tautų „naujojo romantizmo“ pagimdytai minčiai: susiduria materialumas ir dvasingumas, pozityvistinė – realistinė ir neoromantinė – simbolistinė mąstysena, racionalistinė ir intuityvistinė kūrybos samprata.
