Mergina esą nuėjusi, ją pasitikę du vyrai, ant stalo kėpsoję obuolių, saldainių, degtinės ir vyno. Šeimininkas pareiškęs, jog kalbos apie darbą nepradėsiąs, kol panelė neišgersianti. Degtinės ji atsisakiusi, bet vyno taurę paėmusi. Kaip rašo laikraštis, „vyras pasidarė lipšnus, pradėjo ne tik žodžiais, bet ir rankomis dirbti.“ Panelė padėjusi ant stalo taurę ir pareiškusi, jog toliau jokių derybų nebebūsią. „Tamsta esi kukli, o aš esu labai didelis džentelmenas“, – pasakęs vyriškis ir atsistojęs, rankas priglaudęs prie šlaunų, nusilenkęs ir pareikalavęs: „Prašau, panele, gerti!“ Visgi panelė gana lengvai ištrūkusi iš to buto. O kaip gyveno tos ir kas dėjosi tų merginų galvose, kurioms pavykdavo gauti ministerijose darbą?
Savo laiškuose ministerijos mašininkė, kuri, tikėtina, savo gyvenimą visgi baigė liūdnai, rašo, jog Kaunas nėra toks jau didelis miestas, bet jame pilna įvairiausių dalykų... Jie nustebins ir privers kitaip pažvelgti į tarpukario Kauną.
