Jungtinėse Amerikos Valstijose PSYOP terminą trumpai buvo pakeitęs MISO (Military Information Support Operations), tačiau netrukus grįžta prie ausiai įprasto pavadinimo. Terminų keitimas gali priminti biurokratinį žaidimą, visgi šiose struktūrose, kaip niekur kitur, yra svarbi žmogaus asmenybė. Kaip mešką galime išmokyti važiuoti dviračiu, taip PSYOPS vadovėlines tiesas gali įsisavinti, bet kuris kariškis, tačiau ar jas pritaikys? O pritaikius, ar rezultatas bus teigiamas?
Šiandieną, apie PSYOPS pradininką JAV Ginkluotosiose Pajėgose, kurio darbo rezultatai – įspūdingi.
Edwardas Lansdale nebuvo supermenas, kuris mažuoju piršteliu galėjo judinti armijas ir kovos lauke įveikti priešą. Tačiau jis mokėjo kalbėti ir rašyti. Gerai kalbėti ir rašyti. Taip pat turėjo plačią fantaziją bei suprato – pergalė ar pralaimėjimas, tai ne tik tankų ir lėktuvų skaičius. Visų pirma – tai sielos ir nusiteikimo būsena. Žinia, nusiteikimą galima keisti, kai kuriems žmonėms – net ir sielą taip pat.
Kas per nesąmonė, pasakysite jūs? Taip apie Lansdale planus kas kartą sakydavo aplinkiniai ir kas kartą jie buvo neteisūs. Edwardas asmeniniu pavyzdžiu savotiškai įkvėpdavo aplinkinius. Pasakojama, kad kartą Filipinuose, kur E. Lansdale nuvyko konsultuoti Vyriausybės kovoje su maištininkais jis buvo stipriai nepatenkintas pamatytu Vyriausybės pajėgų elgesiu – tiek maištininkai, tiek atskiri „oficialios“ kariuomenės atstovai rungtyniavo tarpusavyje savo žiaurumu. Išvydęs nukirstą maištininko galvą, Edward pamovė ją ant kuolo ir pradėjo tardyti. Kai suglumę kareiviai išdrįso jam pasakyti, kad „galva atsakyti negali, nes ji be kūno...“, E. Lansdale apdalino niuksais vyrus su mačetėmis ir aprėkė: „Taip, jūs teisingai pastebėjote, galva nieko jau niekada ir negalės pasakyti, nes jūs, pusdurniai, ją nukirtote!“.
Pasibaigus II-jam pasauliniam karui, prieš japonus kovoję Filipinų partizanai pasuko raudonojo kairumo keliu–vietinė komunistų partija mielai ėmėsi vadovauti ir nelikus išorės priešo, ieškoti lygiavos bei šviesaus socializmo rytojaus vietinių tarpe. Atvirai proamerikietiška Vyriausybė, niekšai žemvaldžiai ir kiti, šalį į kapitalizmą vedantys šunsnukiai labai tam trukdė. Taigi, į šalį atvyko OSS (Office of Strategic Services) darbuotojas Edwardas Lansdale, kuriam, kaip pamenate iš ankstesnio pavyzdžio, labai nepatiko tai ką jis pamatė.
Tuo tarpu sukilėliai pasirodė ir sostinės Manilos priemiesčiuose, o Vyriausybinėse institucijose klestėjo korupcija, nepotizmas ir visi kiti -izmai, kurie tik gali būti vartojami neigiama prasme. Tiesa, komunizmo statybos vis dar nebuvo, tačiau tik laiko klausimas kiek traškantis valstybės pastatas galėjo atlaikyti tokią betvarkę ir ginkluotus maištininkus. Padėtis atrodė beviltiška.
Edwardas ėmėsi darbo, sėkmingai pasirinkęs pavaduotoju gynybos ministrą Ramoną Magsaysay.
Visų pirma, pradėtas ryžtingas korumpuotų karininkų šalinimas. Jeigu pagauti maištininkai galėjo būti likviduoti kaip „bandantys pabėgti“, tai prieš civilius, bet koks, net ir menkiausias smurtas buvo uždraustas. Griežtai ir be kalbų.
Panašiai kaip ir sovietų saugumo struktūros pokario Lietuvoje, Filipinų Specialiųjų Pajėgų būriai dažnai persirengdavo sukilėliais, tačiau skirtingai nuo sovietų – niekada nepuldavo vietinių gyventojų, o puldavo maištininkus. Pastarieji pradėjo taip nepasitikėti vieni kitais, kad užfiksuoti ginkluoti konfliktai tarp „tikrų“ maištininkų.
Kariuomenę, tuo tarpu, perginklavo naujais ginklais, pradėtos taikyti intensyvios kovos kalnuose ir džiunglėse mokymo programos. Vyriausybė, primygtinai rekomendavus Lansdale, spaudžiama Vašingtono, paskelbė visą paketą socialinių priemonių lengvinančių valstiečių – pagrindinės maištininkų atramos, gyvenimą.
Edwardas suprato kad tai gali būti tik laikina sėkmė, todėl... įnirtingai studijavo vietines legendas, padavimus, tikėjimą ir folklorą. Jis atidžiai analizavo nukautų maištininkų amuletus, bendravo su vietiniais kaimiečiais ir ruošė tik jam vienam būdingą strategiją – planavo įtikinti vietinius, kad komunizmas rūstina senovės dievybes.
Filipinuose tikima, kad galingos anapusinės jėgos pasireiškia akių pavidalu – jos mato šio pasaulio nuodėmes ir gali žiauriai bausti nepaklusniuosius. Mūšių vietose ir ant sukilėlių lavonų pradėti piešti mistiški akių piešiniai. Kartais prie jų, baisiu braižu būdavo išraižyti konkretūs vardai. Dažnu atveju – išgalvoti, bet labiausiai paplitę tose apylinkėse.
Jeigu jūsų daugiabučio, labai labai religingo daugiabučio laiptinėje atsirastų „Dievo akis“ (būtent taip buvo pavadinta operacija) su užrašu „Andriau, aš viską mačiau, ruoškis mirti...“, tikiu, kad atsirastų bent vienas religingas Andrius, kuriam ši informacija nebūtų labai maloni.
Sukilėlius ėmė varyti iš kaimų, kad „neprišauktų nelaimės“, o pačių maištininkų vadai ieškojo „išdavikų“ ir juos šaudė.
Ten kur maištininkų valdžia buvo itin stipri Edwardo žmonės panaudojo ypatingą taktiką – dar ispanai 16-me amžiuje pastebėjo, kad Filipinuose itin stiprus tikėjimas asvangais, mistinėmis būtybėmis, kažkuo panašiomis į europietiškus vampyrus. Asvangai, neva, ne tik gerdavo žmonių kraują, sugebėdavo įsikūnyti į žmones ir gyvūnus, bet ir rydavo lavonus.
Iš pradžių, apylinkėse, kuriose aktyviausiai veikė sukilėliai, paskleisdavo gandus, kad ten atsirado asvangas, kuris tiesiog negali pakęsti komunistų. Kai vietiniai „pribręsdavo“ sekančiam žingsniui, naktį būdavo surengiama pasala ir pagrobiamas paprastai voroje paskutinis einantis maištininkas. Apsvaigintajam buvo padaromos dvi skylutės kakle, po ko nelaimingasis būdavo pakabinamas ant medžio ir mirtinai nukraujuodavo. Tada kūną slapčia grąžindavo ant kelio, kur jį rasdavo pasigedę būrio nariai arba tie patys kaimiečiai. Kūną be kraujo, su dviem skylutėm kakle. Toliau situacija buvo prognozuojama – arba sukilėliai apleisdavo „asvango medžioklės“ rajoną, arba juos išvydavo persigandę kaimiečiai.
Galiausiai, 1954-aisiais komunistinis pasipriešinimas Filipinuose buvo visiškai palaužtas, Ramonas Magsaysay tapo Filipinų Prezidentu, o Edwardas tęsė karjerą CŽA (Centrinės Žvalgybos Agentūra) gretose ir jį buvo galime pamatyti tiek Vietnamo džiunglėse, tiek mąstant apie Kubos lyderio Fidelio Kastro lemtį.
Tačiau tai – jau visai kitos istorijos.
