Prieš šimtmetį Medicinos fakultetą sudrebino studentų skandalas: Lietuvos žydai ir katalikai nesutarė dėl lavonų „tiekimo“

Viename iš Ericho Marios Remarque romanų yra epizodas, kur personažai kalbasi apie kareiviškas kapines ir sako, kad didelė garbė turėti aukšto rango lavonų. Lavonai, pasirodo, gali būti vertingi, suteikti garbės ir pranašumo. Tačiau lavonai gali būti ir nesantaikos priežastis. Seniausia tokia istorija yra mitas apie Antigonę, kai ji simboliškai palaidojo savo dvikovoje žuvusius brolius. Iš viduramžių yra atėjusi klaidinga nuostata, kad skrodimams negalima naudoti žmogaus kūno. Ji buvo labai populiari sovietinėje ateistinėje literatūroje. Lavonai turi tarnauti gyviesiems, kad būtų išvengta medicininių klaidų ir būtų nustatyta natūralios ar smurtinės mirties priežastis.

Tam lavonai pradėjo tarnauti nuo antikos laikų. Laikoma, kad pirmieji skrodimus arba autopsijas atliko medikai Herofilas (335 m. pr. Kr.–280 m. pr. Kr.) Aleksandrijoje. Bareljefas su jo atliekamu skrodimu puošia Paryžiaus universiteto medicinos fakulteto pastatą. Taip pat vienas pirmųjų, atlikusių skrodimus, buvo Romos imperijos pilietis Klaudijus Galenas (129–apie 216 m.) .

XIII a. Italijos šiaurėje įsikuria universitetai su medicinos fakultetais, kur atliekami skrodimai ir pats popiežius Inocentas III liepdavo daryti skrodimą, jei asmens mirties aplinkybės atrodydavo įtartinos. Nors ir bendra nuostata buvo, kad geriau prie žmogaus kūno, to Dievo kūrinio, rankų nekišti. Oficialiai katalikų bažnyčia autopsijos atlikimą įteisino 1556 metais. Nuo to laiko mirusieji oficialiai padeda gyviesiems.

Tačiau gyvieji ne visada pasidalindavo mirusiais ir toks atvejis yra nuspalvinęs Lietuvos medicinos istoriją.