Piniginės premijos, medaliai ir amžina šlovė už tūkstančius ledinėje Baltijos jūroje nuskendusių ir sušalusių moterų ir vaikų

Apie didžiausio tuo metu pasaulyje kruizinio lainerio „Wilhelm Gustloff“ paskandinimą 1945 sausio 30 d., kurio metu žuvo 9343 keleivių, daugiausiai žmonių per visą laivybos istoriją, esame nemažai girdėję ir skaitę. Šiuo 208 m. ilgio laivu, be pabėgėlių iš įvairų Rytų Prūsijos regionų, plaukė iš savo namų pasitraukę Klaipėdos krašto gyventojai. „Žygdarbio“ autorius – trečio rango kapitonas Aleksandro Marinesko. Antrojo pasalinio karo metais už šią karo nusikaltimui lygią tragediją Raudonosios armijos vadovybė kapitono nedrįso apdovanoti aukščiausiais ordinais. Dar blogiau – iškart po karo vadai išmetė į girtuoklystes linkusį „didvyrį“ iš karinio jūrų laivyno. Nepadėjo net ir tai, kad praėjus kiek daugiau nei savaitei nuo atakos prieš „Wilhelm'ą Gustloff'ą“ šis „karžygys“ nuskandino dar vieną laivą, nusinešusį tūkstančius gyvybių, daugiausiai – moterų ir vaikų.

Įvertino po pusės amžiaus

Užtat šiais laikais Rusijos Federacijoje A. Marinesko laikomas „povandenininku Nr. 1“, jam giedami ditirambai, statomi paminklai, apie jį kuriami filmai. Juose apie „Wilhelm Gustolff‘u“ plaukusius pabėgėlius, daugiausiai moteris ir vaikus, neužsimenama nė vienu žodžiu. Visi nuskendusieji vadinami paprastai – vokiečiais, nekritiškiems skaitytojams duodant suprasti, kad visos aukos buvo kariškiai.

Už „amžiaus šūvį“ A. Marinesko buvo apdovanotas tik 1990 m. Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo dekretu, kuriuo kapitonui buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardą.

Tačiau „Wilhelm Gustloff“ buvo ne vienintelė A. Marinesko vadovaujamos povandeninio laivo S-13 įgulos pergalė. Po 10 dienų, 1945 m. vasario 10-ąją, jie paskandino dar vieną pabėgėlius iš Rytų Prūsijos plukdžiusį keleivinį laivą „General von Steuben“. Iš daugiau nei 4000 šiuo laivu plaukusių žmonių pavyko išgelbėti tik apie 660.

Lemtingas reisas

1922 m. pastatytas keleivinis laivas „General von Steuben“ iki 1944-ųjų buvo naudojamas, kaip aukštųjų vadų viešbutis. Vėliau paverstas karo ligonine. Skirtingai nei „Wilhelm Gustloff“, jis tarp Dancigo įlankos ir šiaurės Vokietijos uostų, daugiausiai Swinemündės (dab. Svinouščė) kursavo reguliariai. Nuo 1944 m. gruodžio laivas jau buvo atlikęs 18 reisų, kuriais iš Rytų Prūsijos buvo evakuoti 26 445 sužeistieji ir 6 694 pabėgėliai. Laivą ne kartą puolė sovietų lėktuvai, tačiau denyje sumontuota priešlėktuvinė ginkluotė leido išvengti didelių pažeidimų.

Į paskutinį reisą „General von Steuben“ iš Piliavos uosto išplaukė 1945 m. vasario 9-osios vakare. Laive buvo 2800 sužeistųjų, 800 pabėgėlių, 270 gydytojų ir kito medicinos personalo, 100 kareivių, 285 įgulos narių, iš kurių 125 kariškiai, užtikrinę laivo apsaugą.

Laivą lydėjo torpedinis kateris TP10 ir senas (pastatytas dar 1910 m.) minininkas T-196.

Laivo apsauga juos pavadinti buvo galima tik su didelėmis išlygomis, nes ir jais buvo evakuojami civiliai. Vien laivu T-196 buvo evakuojama 200 pabėgėlių.

Vilkstinę pastebėjo povandeninis laivas S-13, vadovaujamas jau minėtojo A. Marinesko, kuris sausio 31-ąją jau buvo nuskandinęs „Wilhelmą Gustlofą“. Šį sykį povandeninio laivo vadas taikinį palaikė lengvuoju kreiseriu „Emden“. Sovietų povandeninis laivas keturias su puse valandos sekė „General von Steuben“ ir, galiausiai, vasario 10-osios naktį, paleido į lainerį dvi torpedas.

Rusijos istoriko Jurijaus Lebedevo manymu, šiuo atveju A. Marinesko tikrai galėjo apsirikti. Nes už paskandintą kreiserį priklausydavo 20 tūkst. rublių premija, o už transportą – tik 3 tūkst. Todėl skandinti keleivinių laivų esą „neapsimokėjo“ finansiškai.

Kai nugriaudėjo torpedų sprogimai, keleivinį laivą lydėjusių laivų kapitonai blaiviai įvertino savo galimybes, todėl nesivaikė povandeninio laivo, bet, apšvietę jūrą prožektoriais ir signalinėmis raketomis, išsyk pradėjo gelbėjimo operaciją. TP10 įgula iš vandens iškėlė 512 žmonių, T-196 – 147. Tarp išgelbėtų buvo 360 sužeistųjų, dauguma likusių buvo medicinos personalas. Iš viso išgelbėti 659 žmonės.

„General von Steuben“ nuskendo labai greitai, per 15 minučių. Žuvo 3608 žmonės.

Povandeninis laivas S-13 įžūliai net nepanirdamas po vandeniu grįžo į bazę Turku (Suomija) uoste.

„Wilhelm Gustloff“, į kurį pataikė trys iš to paties povandeninio laivo paleistos torpedos, skendo ilgiau – 62 minutes.

Juodkrantės žvejo dukra išsigelbėjo

Trumpam nukrypsiu nuo pasakojimo ir pridursiu, kad kruiziniu laineriu „Wilhelm Gustloff“ plaukė ir tarp išsigelbėjusių buvo juodkrantiškė Ursula Schulze-Resas. Tuo metu 21 metų mergina buvo viena iš 370 jūrų lai­vyno pagalbininkių, patekusių į šį pabėgėlius turėjusį išplukdyti laivą. Apie šią Juodkrantėje 1923 m. birželio 28 d. žvejo šeimoje gimusią merginą, straipsnyje „Kuršių nerija – pasitraukimo kelias: atminties tiltas“ rašė Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktarė Nijolė Strakauskaitė.

Karo metu Ursula Schulze-Resas buvo pašaukta į laivyno padėjėjų tarnybą ir 1945 m. sausio 24 d. su pabėgėlių iš Klaipėdos krašto srautu atsidūrė Gotenhafeno uoste (dabar Lenkijos uostamiestis Gdynė), kur su seserimi Rosemari pateko į paskutinę pabėgėlių viltį – laivą „Wilhelm Gustloff“, tikėdamos, jog didžiausias pavojus jau praeityje: „Manė­me esančios didžiuliame laive, kuris nuplukdys mus į Vakarus.“ Taip manė net 10 582 žmonės, pa­tekę į šį laivą (po katastrofos išsigelbėjo tik 1252). Laivas „Wilhelm Gustloff ‘ tuo metu buvo laikomas didžiausiu pasaulyje kruiziniu laineriu, kurio ilgis siekė net 208 metrus.

Ursula Schulze-Resas su seserimi tik per plauką neliko įkalin­tos pirmajame laivo denyje kaip šimtai kitų, kuriems nepasisekė ištrūkti iš po šarvuotų stiklų. Šalia jų buvęs karininkas tol šaudė į šarvuotą stiklą, kol pavyko jį išstumti, o Ursula Schulze-Resas, atsidūrusi šaltoje jūroje, toliau atkakliai kovojo dėl išlikimo: į ją iš visų pusių kabinosi žmonės, ji juos visus nustūmė, nes, jos žodžiais tariant, kitaip jie būtų mane nusinešę su savimi. Šios tragedi­jos metu Ursulai buvo dvidešimt vieneri, bet visą likusį gyvenimą ji niekaip negali pamiršti vieno tragiškiausių šios katastrofos metu išvystų vaizdų: lediniame vandenyje ji plaukė įsikibusi į plaustą ir kažkuriuo metu pamatė daugybę vaikų, kurie buvo su gelbėjimosi liemenėmis. Kadangi galvos yra sunkesnės už kojas, tai pastarosios kyšojo iš vandens, straipsnyje rašė istorikė N. Strakauskaitė.

Laikytas girtuokliu

Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad „amžiaus atakos“ autorius A. Marinesko buvo degradavęs girtuoklis, kuris esą visų operacijų metu pliaupdavo degtinę. Todėl jis esą nė nenutuokė, kokius laivus nuskandino. Paklaustas apie pirmąją ataką A. Marinesko šypsodamasis atsakė: „Mes nežinome, ką paskandinome, bet aišku, kad pasiuntėme į dugną didžiulį fašistų laivą.“ Nė kiek ne daugiau jis galėjo papasakoti apie savo antrąją pergalę. Povandeninių laivų brigados vadovybė skeptiškai vertino A. Marinesko ataskaitą, savo knygoje „Поле боя – Пруссия“ („Mūšio laukas – Prūsija“) rašė Kaliningrado kraštotyrininkas Sergejus Golčikovas.

Sovietų karinio jūrų laivyno vadovybė apie „Wilhelm Gustloff“ ir „General von Steuben“ paskandinimus sužinojo tik 1945 m. vasario pabaigoje. Tačiau apie tai jiems pranešė ne „amžiaus atakos“ autorius, ne agentai, o spauda. Švedijos laikraštyje „Aftonbladet“ vasario 20-osios numeryje pasirodė straipsnis apie „Wilhelm Gustloff“ tragediją ir tūkstančių žmonių žūtį.

Pats nuskendimo faktas abejonių nebekėlė, tačiau Baltijos laivyno vadovybė nieko didvyriško A. Marinesko veiksmuose neįžvelgė. Juolab kad iki paskandinant „Wilhelm Gustloff“ A. Marinesko grėsė karo lauko teismas dėl problemų su alkoholiu ir ištvirkavimų su moterimis, todėl jis buvo pripažintas „netinkamu tapti didvyriu“ ir buvo apdovanotas tik Raudonosios vėliavos ordinu.

Jau pasibaigus karui 1945 metų gegužės 31 dieną povandeninio laivyno vadovybei A. Marinesko bataliono vadas pateikė ataskaitą, kurioje nurodyta, jog „povandeninio laivo vadas nuolat geria, neatlieka tiesioginių pareigų, todėl jo tolesnis buvimas poste yra nepriimtinas“. Jo rangas buvo pažemintas iki leitenanto, o 1945 metų spalį jis buvo išvis pašalintas iš karinio jūrų laivyno.

Dirbtinis mitas

Mitas apie „amžiaus ataką“ atsirado tik septintojo dešimtmečio pradžioje, kai reikėjo skubiai parodyti didžiulį sovietinio karinio jūrų laivyno (ir jo vadovybės) vaidmenį kare. Sovietų Sąjungos didvyrio vadas A. Marinesko buvo suteiktas tik M. Gorbačiovo laikais 1990-aisiais (po mirties).

Griebtasi prasimanymų

Po karo, kai tapo žinomi vokiečių duomenys, sovietų karinio jūrų laivyno vadovybė atsidūrė keblioje padėtyje. Viena vertus, „Wilhelm Gustloff“ sunaikinimo operacija sėkminga, kita vertus, nuskandintas keleivinis laivas, kuriuo buvo evakuojami civiliai. Be to, karo jūrininkai nelabai džiaugdavosi sunaikinę net ir karinių laivų priešo įgulas. O šiuo atveju pražudyta tūkstančiai civilių, daugiausia vaikų ir moterų.

Tačiau vėliau „istorikai“ surado išeitį. Neįsigilindami į įrodymus sovietiniai „tyrinėtojai“ ėmė tvirtinti, kad „Wilhelm Gustloff‘u“ plaukė aukšti SS karininkai, aukšto rango generolai ir vyresnieji karininkai, tiesiogiai pavaldūs SS reichsfuhreriui Heinrichui Himleriui. Taip pat esą žuvo 3700 povandeninių laivų specialistų. Tai esą atitiko 100 laivų įgulų skaičių.

Kad ši teorija būtų įtikinamesnė, priminta, kad A. Hitleris po katastrofos paskelbė gedulą visoje Vokietijoje, o A. Marinesko tapo asmeniniu fiurerio priešu.

Prasilenkė su tiesa

Šią sovietų ideologų paskubomis sukurtą teoriją į miltus sumala faktas, kad tuo metu ir Vokietijoje galiojo įsakymas „Nė žingsnio atgal!“, prilygstąs garsiajam Stalino įsakymui Nr. 227. Pats NSDAAP pareigūnas Rytų Prūsijos gauleiteris Erichas Kochas nedrįso evakuotis iš Kenigsbergo tol, kol A. Hitleris turėjo nors kažkokią valdžią. Ką jau kalbėti apie vermachto generolus, likusiais su savo kariais liko iki pat kapituliacijos. Todėl ir į nelaisvę ėjo kartu, rašė S. Golčikovas.

Beje, Vermachto kariškiai nemėgo nacistų ir dažnai atsisakydavo paklusti partijos pareigūnų nelogiškiems įsakymams.

Įdomus nutikimas, iliustruojantis karo jūrininkų ir nacistų santykius, įvyko su Dancigo ir Vakarų Prūsijos gauleiteriu Albertu Forsteriu (1902–1952). Jis aprašytas Cajuso Bekkerio knygoje „Ostsee. Deutshes Schicksal 1944–1945“ („Baltijos jūra. Vokiečių likimas“)

„Kovą gauleiterio Forsterio įsakymu buvo išklijuoti atsišaukimai, kuriuose raginama grįžti ir ginti Tėvynę. Tačiau vėliau jis pats nusprendė, kad geriau sprukti jūra nei žūti didvyrio mirtimi.

Kovo 27 d. [...] po vienos rusų aviacijos atakos ties Dancigu patruliavę torpedinių katerių T-23 ir T-28, budėjusių kartu su sunkiuoju kreiseriu „Lutzow“ (ši laivyno grupė svariai prisidėjo atremiant 1-ojo Pabaltijo fronto armijų šturmą 1944 m. spalį vykusį ties Klaipėda – M. M.), jūrininkai pamatė perpildytą jūrinį keltą, kuris plūduriavo apgaubtas dūmų. Jo įgula kvietėsi pagalbą. Priešų lakūnas pikiruodamas nuolat apšaudė bejėgiškai dreifuojantį keltą.Jo denyje gulėjo daugybė sužeistųjų. Reikėjo skubiai suteikti pagalbą. Nuo sausumos dideliu greičiu artėjo dar vienas, atrodytų, visiškai nepakrautas pramoginis laivas. Tai kad jis buvo beveik tuščias kėlė kriegsmarinams kėlė nuostabą. Tas laivas vietoje to, kad sustotų ir suteiktų pagalbą keltui, plaukė pro šalį. T-23 vadas įsiuto. Jis pasiuntė signalą ir perdavė panešimą: „Kodėl nesuteikti pagalbos jūroje? Buksyruokite keltą į Helą“. Netrukus sekė įžūlus atsakymas: „Čia gauleiterio Forsterio laivas. Jūs neturite teisės mums įsakinėti!“ Po tokios netikėto atsakymo abu torpediniai kateriai apsisuko ir visu greičiu priartėjo prie sprunkančio laivo. Torpedinių katerių denyje buvusių 20 mm kalibro zenitinių pabūklų taikytojai ėmė neskubėdami sukti rankenas, kol nutaikė vamzdžius tiesiai į gauleiterio iškylų laivą.

Jo įgula tokį karo jūrininkų žestą suprato teisingai: laivas sulėtino greitį ir į jo denį iššoko keli blizgančius aulinius avintys ponai.

Torpedinių katerių T-23 ir T-28 vadai apie incidentą pranešė viceadmirolui Augustui Tilei ir paprašė leidimo veikti pagal aplinkybes. Viceadmirolas nesvyruodamas sutiko. Laivas privalėjo suteikti pagalbą. Jei atsisakytų – būtina priversti.

Kai T-23 priartėjo, jo kapitonas Weiligas išėjo į tiltelį su megafonu. Tuo metu savo laivo denyje pasirodė ir Forsteris, kuris prabilo pirmasis: „Tai Forsteris – Dancigo ir Vakarų Prūsijos gauleiteris. Aš patrauksiu jus atsakomybėn!“

Į tai torpedinio laivo vadas atsakė: „Aš kapitonas leitenantas Weiligas. Jūs privalote nedelsdamas įvykdyti įsakymą ir nubuksyruoti keltą. Kitu atveju įsakysiu atidengti ugnį!“

Įsakymą išgirdo ir keltą nutempė, kur liepta“.

Taikėsi į keleivinius

Grįžtant prie pabėgėlius plukdžiusių keleivinių laivų skandinimo temos tenka pripažinti, kad tai nebuvo pavieniai ar atsitiktiniai atvejis. Sovietai sąmoningai taikėsi į didžiulius ir nepaslankius perkrautus lainerius.

Balandžio 16 d. kitas sovietų povandeninis laivas L-3 paskandino transporterį „Goya“. Šiame laive buvo daugiau nei 6300 nuo raudonųjų „gelbėtojų“ bėgusių keleivių, o išsigelbėti pavyko tik 165 žmonėms.

„Goya“ iš paskutiniojo sovietų neužimto Pomeranijos taško Helo nerijoje, kur spietėsi šimtai tūkstančių pabėgėlių, išplaukė balandžio 16-osios vakare. Laive buvo 385 sužeistieji, 1500 kareivių ir 3500 pabėgėlių civilių. Laivų vilkstinė pasuko į Kopenhagą.

Vidurnaktį ties Großendorfo uostu (dab. – Wladyslawowo) Helo nerijos pradžioje laivą pasiekė dvi torpedos, paleistos iš povandeninio laivo L-3, kuriam vadovavo trečio rango kapitonas Vladimiras Konovalovas. „Goya“ perlūžo per pusę ir nuskendo vos per septynias minutes. Aprūpinimo laivams ir greitaeigiams gelbėjimo kateriams pavyko išgelbėti tik 165 žmones. 5220 žuvo (kitais duomenimis – apie 6000–7000, nes tikslus laive buvusių keleivių skaičius nebuvo žinomas).

Feldfebeliui Johanui Hannemanui pavyko išsigelbėti. Štai ką jis pasakojo: „Beveik prieš vidurnaktį aš grįžau į viršutinį denį ir iškart vienas po kito nuaidėjo du duslūs sprogimai.

Laivą stipriai supurtė, į tamsų dangų pakilo ir perliejo denį du didžiuliai vandens stulpai.

Išsyk kajutėse ir denyje užgeso šviesa. Laive kilo siaubinga panika. Tie, kurie buvo viduje, instinktyviai siekė išlipti į viršų, praėjimuose susidarė spūstys. Į viršutinį denį vedančiuose trapuose vyko tragiškos scenos, vyko kova dėl išgyvenimo. Niekas nesuprato, kas ten apačioje vyksta. Siaubas. Į didžiulius plyšius kliūstelėjo vanduo. Laivas perlūžo per pusę ir greitai nuskendo.“.

Šiame krovininiame laive nebuvo būtinų pertvarų tarp skyrių, kuri įrengti keleiviniuose laivuose. Supratęs, kad skęstančiame laive išsilaikyti nepavyks, J. Hannemanas peršoko per turėklus ir nėrė į ledinį Baltijos jūros vandenį. Pamatęs gelbėjimosi valtį įsikibo į jos bortą. Jam ir dar keliems išlikusiems reikėjo dvi valandas išsilaikyti virš bangų, kol juos ištraukė gelbėjimo laivai.

Aukščiausias apdovanojimas

Povandeninis laivas L-3, kuris paskandino „Goya“, per penkerius karo metus išplaukė tik į septynias kovines užduotis – nuo 1942 m. sovietų laivynas buvo užblokuotas Suomijos įlankoje ir į Baltijos jūrą išplaukti neturėjo galimybių. 1945 m. pradžioje situacija jūroje pasikeitė ne vokiečių naudai. Povandeninio laivo kapitonui V. Konovalovui, po sėkmingo reido praėjus mažiau nei mėnesiui gegužės 8 d. buvo skirtas Lenino ordinas ir auksinė žvaigždė, du aukščiausi sovietų apdovanojimai, kurie buvo skiriami tik Sovietų Sąjungos didvyriams. Teigta, kad šis naujai iškeptas ordino kavalierius nuskandino kelis tūkstančius laivu „Goya“ plaukusių tankistų.

Iki savo paskutinio reiso „Goya“ jau buvo atlikęs keturis reisus ir į saugų uostą evakavęs 19785 žmones.

Šiuo požiūriu absoliutus rekordininkas yra keleivinis laivas „Deutchland“, per septynis reisus evakavęs net 69379 žmones. Paskandintas 1945 m. gegužės 3 d.

Praėjus dviem dienoms nuo „Wilhelm Gustloff“ nuskandinimo vasario 1-osios naktį per plauką išvengta dar vienos tragedijos. Lainerį „Cap Arkona“ du kartus nesėkmingai atakavo kitas sovietų povandeninis laivas (tikriausiai L-3). Tuo metu laineriu plaukė net 9300 žmonių. Iš viso „Cap Arcona“ dėka iš Rytų Prūsijos buvo evakuoti 25 795 pabėgėliai.

Tačiau ir šį keleivinį laivą ištiko tragiškas likimas. 1945 m. gegužės 3 d. Liubeko įlankoje stovėjusį „Cap Arcona“ atakavo britų aviacija. Laive tuo metu buvo, įvairiais duomenimis, nuo 4000 iki 5500 koncentracijos stovyklų kalinių. Laive kilus gaisrui beveik visi jie žuvo.