Nacių viltis prie Reino: Ludendorfo tilto mūšis

Kare, net ir buvusiems vakarykščiams nugalėtojams, kartais nutinka labai nemalonių dalykų. Pats nemaloniausias iš jų, suvokti, kad viskas prarasta, kad visos pastangos, protu nesuvokiami resursai, skirti karui buvo perniek. Suprasti, kad praradai viską, ką buvai užkariavęs, tačiau, svarbiausia – suvokti, kad ateina atpildo valanda už tai, ką pridirbai svetimose žemėse. Ta valanda, giltinės su dalgiu pavidalu, stovi už tavo durų ir nesiruošia mandagiai klebenti rankenos – tos durys tuoj bus išspirtos velniop.

Tikriausiai panašiai jautėsi ir naciai, kuomet pralaužus jų gynybinę Zigfrydo liniją (apie ją rašiau šiame straipsnyje Betono ir plieno tvirtovės: istorijos pamokos, kodėl šalies gynybai reikia ruoštis ir resursus planuoti dabar) 1945-jų m. pradžioje, sąjungininkai pasiekė Reino upę – vieną paskutiniųjų gamtinių užkardų kelyje į III-ojo Reicho širdį.

Vandens kliūties forsavimas karo veiksmų metu, pakankamai sudėtingas inžinerinis procesas, ypač, jeigu per tokią upę kaip Reinas nori perkelti daugybę šarvuotos technikos, o karių skaičiai svyruoja tarp dešimčių ir šimtų tūkstančių. Nebent tavęs laukia tvirtas, sveikas betono ir plieno tiltas. Tačiau tikėtis tokios priešo malonės būtų naivu. Visgi, stebuklai kartais nutinka.

Kada 1945-ųjų m. kovo 7-ąją, netoli Remageno miestelio pasirodė priešakiniai amerikiečių kariuomenės padaliniai, jie negalėjo patikėti savo akimis – masyvus Ludendorfo tiltas atrodė sveikut sveikutėlis.