„Čia kas per...?“ Tikriausiai taip pagalvojo dalis skaitytojų, tačiau tuoj pat viską paaiškinsiu. „Branduoliniu futbolu“ („nuclear football“), paprastai vadinamas nemažas odinis krepšys, kurio turinys yra nedaug težinomas. Sutariama, kad ten yra tam tikros instrukcijos, kodai ir aparatūra, kurios pagalba JAV, Rusijos ir Prancūzijos prezidentai gali duoti nurodymą paleisti savo dispozicijoje esančias raketas su branduolinėmis galvutėmis. Žinant amerikietiško futbolo kamuolio formą, nesunku spėti, kad pavadinimas gimė būtent toje šalyje, nors pats terminas įsitvirtino tarptautiniu mastu. Logiškai spėliojama, kad panašius lagaminėlius turėtų turėti Kinijos, o gal ir dar keleto kitų branduolinių valstybių vadovai, nors patikimų žinių apie tai nėra.
Būtinybė turėti panašų prietaisą gimė Šaltojo karo metu. Tiek Vakarų valstybės, tiek sovietai paranojiškai bijojo galimybės, kad kita pusė, be jokio akivaizdaus „grėsmės periodo“ (paprastai, taip vadinamas laikotarpis kuomet kyla įtampa tarp valstybių ar jų sąjungų, suaktyvėja propogandinis karas, pradedamos telkti kariuomenės ir kuris dažniausiai baigiasi aktyviais karo veiksmais) smogs savo priešininkui branduolinį smūgį. Tai, kad baimės nebuvo vien tik liguistos fantazijos vaisius, parodė Karibų krizė ir sovietų raketos Kuboje, todėl J. F. Kenedis pirmasis apsirūpino branduoliniu lagaminėliu, kuris perduodamas kiekvienam naujam prezidentui.
Panašius lagaminėlius gauna vice prezidentas, gynybos ministro pareigas einantis asmuo (gynybos sekretorius) ir jo pavaduotojas. Numatyta aiški branduolinių raketų paleidimo inicijavimo procedūra:
prezidentas privalo susisiekti su gynybos sekretoriumi, Jungtiniu štabų komitetu, Nacionaliniu kariniu vadovavimo centru Pentagone ir NORAD (Šiaurės Amerikos Aerokosminiu Gynybos Centru).
Svarbiausi šioje grandinėje – prezidentas ir gynybos sekretorius. Vieno asmens įsakymo nepakanka aktyvuoti raketas. Paprastai branduolinius lagaminėlius pritvirtintus prie rankos plienine jungtimi, pasikeisdami nešioja pagal specialią „Yankee-White“ patikrinimo procedūrą patikrinti 5 skirtingi kariškiai, ne žemesnio kaip majoro laipsnio, kurie turi visad būti netoliese prezidento. Kaip matysime vėliau – nutinka visko.
Taigi, lagaminėlis atidarytas, jo turinys paruoštas aktyvacijai. Visų pirma, prezidentas turi patvirtinti savo tapatybę – jokių elektronikų ir pirštų antspaudų. Prezidentas asmeniškai visur privalo nešiotis kodų kortelę, kažkuo panašią į mūsuose baigiančią išnykti bankinių kodų kortelę, kurioje kodai išdėstyti stulpeliu. Kasdieną kodas keičiasi ir Prezidentas privalo kiekvieną dieną atsiminti vis naują kodą. Patvirtinus savo tapatybę, valstybės galva gali tiesiogiai ar perkeltine prasme „spausti raudoną mygtuką“. Jeigu panaši procedūra įvykdyta iš gynybos sekretoriaus lagaminėlio komandinis centras Pentagone privalo duoti įsakymą galybei stacionarių raketų šachtų, povandeninių laivų ir strateginės aviacijos padalinių – Armagedono vartai atveriami. Skaičiuojama, kad nuo lagaminėlio atidarymo iki raketų aktyvacijos turėtų praeiti ne daugiau kaip 5 minutės.
O jeigu prezidentui, paprastai kalbant, „nuvažiuoja stogas“ ir jis užsimano sukelti pasaulio pabaigą bei pasigėrėti, kaip Romos imperatorius Neronas, žūstančios Žemės liepsnomis? Kaip minėjau, gynybos sekretorius, gali to neleisti. Tiesa, prezidento galiose atleisti gynybos sekretorių ir paskirti naują, tačiau remiantis 25-ąja JAV Konstitucijos pataisa vice prezidentas ir komiteto nariai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gali nušalinti patį Prezidentą. Į teisines subtilybes nesigilinkime, tačiau galimybė pažaisti branduolinį „ping-pong‘ą“ su priešu apribota maksimaliai.
Kadaise, Prūsijos feldmaršalas Helmuth von Moltke Vyresnysis yra pasakęs „Visi karo planai griūna po pirmo kontakto su priešu“. Perfrazavus – gyvenimas pateikia staigmenų, kurių jokie kariniai planuotojai numatyti negali.
1988-aisiais metais, kuomet JAV prezidentas Ronaldas Reiganas viešėjo Maskvoje aplinkui tvyrojo „geriau draugaukim, o ne kariaukim“ nuotaikos ir besikeičiančio pasaulio euforija. Sakoma, kad Raisa Gorbačiova, paskutinio Sovietų šalies vadovo žmona išvydusi stilingą, paradine karo jūreivio uniforma pasipuošusį JAV prezidento branduolinio lagaminėlio saugotoją Woody Lee užsimanė, „kad ir pas mus būtų taip pat“ – nuo to laiko, Rusijos prezidento „branduolinio lagaminėlio“ saugotojai neretai puošiasi Karinių jūrų pajėgų karininko uniforma, nors patys tarnauja Ryšių kariuomenės padaliniuose.
Tais pačiais 1988-aisiais metais susidarė kiek groteskiška situacija, atvykęs pasirašyti branduolinio nusiginklavimo dokumentų į Maskvą Ronaldas Reiganas, tiesiai iš Raudonosios aikštės galėjo duoti įsakymą tą pačią Maskvą sunaikinti.
Dar įdomesnių momentų galime rasti paskaitę branduolinio lagaminėlio saugotojų memuarus. Antai Džimis Karteris, 39-asis JAV prezidentas, savo branduolinės identifikacijos kortelę nusiuntė su kostiumu į valyklą. Ričardas Niksonas, 37-asis JAV prezidentas, į svečius atvykusiam Leonidui Breženevui padovanojo Lincoln Continental – naujutėlį automobilį, ant kurio panelės buvo išgraviruota – „Su geriausiai linkėjimais!”. Vieša paslaptis buvo tai, kad L. Brežnevas tiesiog dievino prabangias transporto priemones. Vėliau R. Niksonas rašė: „Pamačiau išbalusį savo apsaugos vadovo veidą, kada L.B režnevas tuoj pat sėdo už vairo, pakvietė mane keleivio vieton ir mes dideliu greičiu dingome visiems iš akių“. Beveik pusę valandos du didžiausių priešiškų branduolinių valstybių vadovai, atskirti nuo savo lagaminėlių ir apsaugos komandų degino Lincoln‘o padangas ir stabdžius miškingose Camp David‘o rezidencijos apylinkėse.
1981-aisiais metais, po pasikėsinimo į Ronaldo Reigano gyvybę, prezidentą nugabenus į ligoninę, branduolinis lagaminėlis gerokai atsiliko, o medikams sukarpius šalies vadovo rūbus, branduolinė kodų kortelė rasta įdėta į batą.
Tuo tarpu Bilas Klintonas, po skandalo su Monika Lewinsky, kortelę tiesiog pametė.
2017-aisiais metais, oficialaus JAV prezidento Donaldo Trumpo vizito Kinijoje metu, pastarosios šalies saugumo tarnybos neleido karininko gabenusio branduolinį lagaminėlį kartu su prezidentu į aukščiausio lygio susitikimą vykusį Pekine, dėl ko kilo incidentas, nes JAV saugumo pareigūnai neleido net prisiliesti prie lagaminėlio „kolegoms“ iš Kinijos.
Būtų puiku, jeigu pasauliui nereikėtų ne tik branduolinių lagaminėlių, bet ir branduolinių ginklų, tačiau suvokiant žmonijos prigimtį, tikėtis, kad taip nutiks artimiausioje ateityje yra nerealu.