Lietuvos ir NATO greitojo reagavimo pajėgos – kaip greitai jos gali stoti į mūšį?

Dažnas civilis įsivaizduoja mūsų šalies užpuolimą netikėtu įsiveržimu, kuomet, kaukiant perspėjimo sirenoms ir cypiant telefonams, transliuojantiems Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamento žinutes, dangų temdo priešiškos aviacijos šešėliai, o keliais rieda rusiškų tankų kolonos. Iš tiesų, taikos metu, be civilinės aviacijos, dangumi praskrenda Lietuvos karinių oro pajėgų orlaiviai, besitreniruojantys ar oro policijos misiją atliekantys NATO sąjungininkų kariniai lėktuvai, ir plika akimi dažniausiai nematomos žvalgybinės platformos, renkančios informaciją apie Rytų kaimynų karinę veiklą.

Vaizdžiai tariant, kiekvienas užvedamas rusiško ir baltarusiško tanko variklis ar riedanti balistinių raketų paleidimo sistema yra puikiai matoma.

Karas Ukrainoje puikiai pademonstravo, kad, rengiantis stipraus priešininko puolimui (o toks ir yra NATO), būtinas ilgas ir nuoseklus ginkluotųjų pajėgų kaupimas, kurio nepastebėti yra praktiškai neįmanoma, tad nuogąstavimai „atsikeliu ryte, o už lango – rusų tankas“, neturi jokio realaus pagrindo. Visgi, toks teorinis raminimas kai kam galbūt gali priminti kitą kraštutinumą, kuriuo „supratingi taikos balandžiai“ nuolat erzindavo neramius piliečius – „kas gi jus puls, kam jūs reikalingi... apskritai, šiais laikais niekas tankais nekariauja, tam yra ekonominiai svertai ar politiniai susitarimai“.