Lietuviai iškentė tremtį, o tada tapo propagandos įkaitais: kai kas išdrįso sovietams subtiliai parodyti špygą

1942 m. stovyklose prieš enkavėdistus kankinosi numeriais virtę buvę Lietuvos ministrai, karininkai, politikai ir kiti, NKVD akimis žiūrint, dėmesio verti „personažai“.

O verti jie buvo tapti patrankų mėsa nuo 1940 m. vasaros prasidėjusioje informacinėje sovietų kovoje su lietuvių išeivija bei Lietuvos diplomatais užsienyje. Kova ypač paaštrėjo Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Tačiau sykiu ji buvo vienu iš įnirtingos sovietų propagandos Vakaruose epizodu, o 1941 m. į Sovietų Sąjungos gilumą pasprukę Lietuvos komunistų partijos vadovai ir eiliniai komunistai – jos sraigteliais. Vakarų viešosios nuomonės palankumo siekusiai sovietinei propagandai be kitų dalykų buvo svarbu pademonstruoti pasauliui, kad Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, „savanoriškai“ nusprendė tapti sovietine, ir pasiekti, kad tokiam jų „sprendimui“ pritartų ir šių šalių išeiviai tiek JAV, tiek kitose šalyse. Mat didžioji jų dalis buvo nusiteikusi antisovietiškai ir dėjo visas pastangas, kad žinia apie jų okupaciją sklistų kuo plačiau.

Vienu iš kertinių šios kovos taškų tapo ir 1941-ųjų tremtiniai. Vos Vakarus pasiekė pirmos žinios apie trėmimus, išeiviai ir diplomatai rūpinosi, kad jos patektų ne tik į išeivių, bet ir į amerikiečių bei kitų šalių spaudą, o tremtinių likimas atsidurtų ir politikų akiratyje.

Savo ruožtu sovietai, suprasdami, kad jų žodis čia mažai įtaigus, nusprendė išnaudoti tremtinius tiek propagandai užsienyje, tiek vokiečių užimtoje Lietuvoje, tiek, tradiciškai, ir kaip savo agentus.