Vienas pirmųjų vokiečių ginklo galią pajuto laisvasis Dancigo miestas, dabartinis Gdanskas, kur Vyslos upės pusiasalyje Vesterplatė (Westerplatte) lenkų kariuomenė buvo įsirengusi ginkluotės sandėlių su prieplauka ir pagalbiniais statiniais. Po 1939-ųjų kovo mėn. nacių ultimatumo Lietuvai dėl Klaipėdos krašto Vesterplatė įgula buvo sustiprinta iki maždaug 200 karių, kurie įrengė tris gynybos linijas. O į Vyslos žiotis „netyčia“ įplaukė vokiečių šarvuotasis laivas „Schleswig-Holstein“. Jame „netyčia“ buvo 500 jūrų pėstininkų, o šalia esančiame Dancige – beveik 2000 vietinių SS formuočių narių, ginkluotų tiek lengvaisiais ginklais, tiek šarvuočiais, tiek keliomis 37 mm patrankėlėmis. Šarvuotame laive buvo tiek 150 mm, tiek 280 mm patrankų. Nenuostabu, kad patys vokiečiai, vertinę lenkų įgulą maždaug šimtu žmonių, tikėjosi Vesterplatę užimti per vieną dvi valandas.

Naktį išsilaipinę „Kriegsmarine“ (nacių karinio laivyno) jūrų pėstininkai užėmė pozicijas sausumoje, kolaboruojantys miesto naciai – iš kitos pusės. 4 val. 48 minutės iššauti aštuoni 280 mm ir penkiasdešimt devyni 105 mm sviediniai apgadino įtvirtinimus ir pradėtas sausumos puolimas. Lenkai užpuolikų laukė ir suderinta lengvųjų šaulių ginklų ugnis – pradėjo pliekti į iš anksto prišaudytus sektorius, negausi artilerija gesino vokiečių kulkosvaidžių lizdus, o užminuota teritorija ir supintos spygliuotos vielos užtvaros sustabdė vokiečių puolimą.

Naciai suprato, kad per valandą gynėjų neįveiks, todėl kitai atakai ruošėsi rimtai – daugiau negu 500 stambiakalibrės artilerijos sviedinių ir tūkstančių 20 mm automatinių laivo patrankėlių šūvių audra užgriuvo lenkus.

Rugsėjo 8-ąją Westerplatte pakeliama nacių vėliava

Antrasis šturmas prasidėjo sėkmingiau – vokiečiams, padedant atvykusiems SS daliniams iš miesto, pavyko užimti priešakinį lenkų postą, tačiau ešelonuota lenkų gynyba parodė savo galią... Artėjant pietų metui gynėjai buvo iššaudę beveik visus vokiečių kulkosvaidininkus ir mirtinai sužeidę jūrų pėstininkų bataliono vadą. Vokiečiai dėl gresiančios lenkų kontratakos ir apsupimo grėsmės atsitraukė.

Pirmosios dienos rezultatas – 16 žuvusių vokiečių ir 4 lenkų gynėjai; sužeistų lenkų buvo vos keletas, o vokiečių gretose šis skaičius viršijo 100.

Jau rugsėjo 2-ąją nacių kariuomenė uždarė paskutinį „koridorių“ su žemynine Lenkijos dalimi, ir Vesterplatės gynėjai atsidūrė savotiškame katile. Tačiau pasiduoti nesiruošė. Naciai, pamokyti pirmosios dienos klaidų, lipti ant lenkiško grėblio taip pat nenorėjo.

Papildomos aeronuotraukos identifikavo šešis kupolus, kuriuos vokiečiai palaikė betoninių įtvirtinimų stogais, o nuožmų pasipriešinimą ir apverktinus pirmosios šturmo dienos rezultatus – lenkų itin gerai įtvirtintos tvirtovės kovos vaisiais.

Po mūšio paaiškėjo, kad paslaptingi kupolai – tiesiog šieno kupetos.

Junkers 87 atakavę besiginančius lenkus

Kupetos ar bunkeriai, tačiau reikėjo apsidrausti, ir vokiečiai su germanišku kruopštumu suplanavo kitą ataką. Tos pačios dienos vakare pusiasalio gynėjus puolė 60 pikiruojančių „Junkersų“, jie numetė beveik 30 tonų bombų – lenkų pozicijas apgaubė tiršti dūmai ir liepsnos.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad gynėjų gretose kilo chaosas, – dalis įtvirtinimų, beveik visos maisto atsargos ir degalai buvo sunaikinti, o gynybai vadovavęs majoras Henrykas Sucharskis savo karininkams pasiūlė pasiduoti. Pagal pirminį planą, Vesterplatė turėjo atsilaikyti 12 valandų, tačiau šis terminas jau buvo viršytas daugiau kaip tris kartus... Kovą nuspręsta tęsti.

Rugsėjo 3-iąją, neskaitant smulkių incidentų, kovų nevyko. Vokiečiai stiprino pajėgas automatinėmis 37 mm patrankėlėmis, 150 mm ir 210 mm haubicomis.

Užtat rugsėjo 4-ąją pabandė pakartoti ataką iš vandens – pasitelkę du laivus apšaudė lenkų pozicijas. Ir vėl nesėkmingai, nes atsakomoji besiginančiųjų ugnis privertė atsitraukti už šūvių ribos.

Rugsėjo 5-oji jokių pokyčių taip pat neatnešė – vokiečių žvalgybinės grupės „čiupinėjo“ lenkų gynybą besistengdamos rasti silpnų vietų, karo inžinierių grupės tyrinėjo galimus minavimų ir pralaužų sektorius, o lenkai juos taikliai retino ugnimi. Buvo kalbama, kad gynėjų snaiperiai sėdėjo net medžiuose.

Generolas F.Eberhardt'as vadovavęs vokiečių pajėgoms saliutuoja lenkų majorui H.Sucharskiui

Rugsėjo 6-ąją vokiečiai tiesiai link besipriešinančiųjų nusidriekusiais bėgiais paleido cisterną su degalais, vėliau – ir antrą, kad prakeikti medžiai pagaliau būtų sudeginti. Tačiau lenkai buvo išardę bėgių dalį, ir cisternos nuriedėjo nepasiekusios nei medžių, nei kovos pozicijų. O kai neaišku kuri pusė padegė išsiliejusius degalus, visa vietovė paskendo aitriuose dūmuose.

Naciai nesiruošė nusileisti – prabilo visa įmanoma artilerija, ir po dviejų valandų uraganinės ugnies pusiasalis priminė mėnulio peizažą.

Šaudmenų lenkams liko visai mažai, sužeistųjų, tarp jų – ir su gangrenuojančiomis žaizdomis, kiekis buvo kritiškai didelis – įgula, turėjusi išsilaikyti 12 valandų, atsilaikė 173. Nuspręsta pasiduoti.

Majorui H. Sucharskiui ir jo daliniui išeinant iš Vesterplatės griuvėsių vokiečių pajėgos išsirikiavo pagal komandas „ramiai“ ir „ginklu gerbt“ – ryžtas ir pasiaukojimas ginti savo šalį buvo gerbiamas net tarp didžiausių priešų.

Westerplate gynybos schema
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)