Ilgas kelias nuo prekiautojo senienomis iki muziejaus įkūrėjo
Kaip pasakoja pats Tomas, viskas prasidėjo maždaug prieš 24 metus. Jis, tuomet dar jaunas vyras, Utenos laikraštyje perskaitė skelbimą apie superkamus įvairiausius senovinius daiktus: svarstykles, Virdulius, žvakides, varpelius, lempas, indus, baldus, statulėles, knygas ir kitus sendaikčius. Pašnekovą tai labai sudomino ir šis pradėjo su dviračiu po aplinkines sodybas važinėti ir žmonių klausinėti: gal turite kokių nors senienų?
Tomui sekėsi visai neblogai: pas kaimo žmones surasdavo visokiausių įdomių senų ar net senovinių daiktų. Kai jų šeimos ūkiniame pastate susidarydavo nemaža krūva tų praeitį menančių daiktų, atvykdavo supirkėjai ir beveik viską išsiveždavo. Tomui labai patiko šis užsiėmimas, nes vyras visada mėgdavo bendrauti su žmonėmis, todėl kaimiečiai jį lengvai įsileisdavo ir atverdavo savo „kraičio skrynias“. Tomas net nusipirko motociklą ir jau su juo apvažiuodavo vis didesnius atstumus Aukštaitijoje. Vėliau pirko automobilį, ant „Žiguliuko“ stogo prisitaisė bagažinę, ir veždavo jau didesnių gabaritų daiktus: spintas, komodas, stalus, bufetus ir vežimus, brikas. Vyrui sekėsi gerai, pavykdavo užsidirbti, tik pastebėjo, kad gerų, originalių, gražių ir tvarkingų sendaikčių vis mažėja. Tai pajutęs Tomas pradėjo ne tik rinkti bei pardavinėti sendaikčius, o įdomesnius, retesnius ėmė atidėti į šoną, nerodydamas jų supirkėjams. Taip jo atrinktų retesnių daiktų kolekcija akivaizdžiai didėjo: carų ar prieškario laikus menantys lygintuvai, bezmėnai, virduliai, geldos, verpimo rateliai, puodai, įrankiai rikiavosi ūkiniame pastate į plotį ir į aukštį. Kol sukaupta jau nemaža sendaikčių kolekcija pirmąkart išvydo lankytojų akis: Kuktiškių kultūros namuose, leidus miestelio seniūnei, Tomas surengė savo asmeninę sendaikčių kolekcijos parodą. Patalpos buvo didelės, tinkančios sendaikčių eksponuoti, tad greitai į kelias „parodų erdves“ buvo suvežta įvairiausių daiktų, menančių mūsų senelių bei prosenelių kasdieninį gyvenimą: baldų, indų, laikrodžių, puodų, paveikslų, virdulių, lygintuvų, svarstyklių ir daug dar daugybė visokių rakandų, kurių pavadinimų jau nepasakytų net pusamžiai žmonės.
Tiesa, Kuktiškėse žmonių vis mažėja, tad ir norinčių aplankyti bei pamatyti sendaikčių kolekciją nėra daug. Nors Tomo mama, būdama pensininkė, mielai atveria duris kiekvienam norinčiam apsilankyti šiame neoficialiame „muziejuje“. Mat šios patalpos priklauso Utenos miesto Krašuonos progimnazijai.
Rinkimas muziejui, kaip viso gyvenimo pomėgis
Ilgainiui Tomas pajuto, kad sendaikčiai, jų ieškojimas ir rikimas, pamažu tampa jo gyvenimo svarbia dalimi, kuri vis labiau reikalauja laiko, dėmesio ir eksponatais muziejuje virstančių daiktų priežiūros Ir, aišku, pinigų naujiems eksponatams įsigyti. Kolekcininkas ir publikuodavo skelbimus vietos laikraštyje, ir – ieškodavau vis naujų senienų pačiais įvairiausiais būdais. Vėliau, persikėlus gyventi į Vilnių, jo aistra sendaikčiams aistra tik dar labiau sustiprėjo. Tomas pradėjo pirkti gražesnius, brangesnius daiktus, kuriuos kadaise naudodavo jau nebe kaimiečiai, o aukštesnio luomo žmonės: daktarai, mokytojai, kunigai, bajorai. Visos įsigytos vertingesnės senienos tiesutėliai keliaudavo į Kuktiškes.
Be to, vos ne kasdien „dirbdamas“ su senienomis, Tomas pradėjau daug ką suprasti apie tų daiktų vertę, jų kilmę, paskirtį. Kai ką ir pats pramoko restauruoti: baldus, vežimus, virdulius, bronzines žvakides, varpus. Saikingai juos atnaujindavo, padarydamas kai kurias trūkstamas jų detales. O eksponatai šiame visuomeniniais pagrindais tvarkomame muziejuje ėmė nebetilpti ekspozicijų kambariuose. Taip pas mamą namuose senienų jau pilnas ūkinis pastatas (net – per 2 aukštus) bei rūsys. Tomas dar pastatė porą nemažų pašiūrių – ir tos jau beveik pilnos.
Pašnekovas skaičiuoja: taip, renkant bei eksponuojant sendaikčius, prabėgo daugiau nei 20 metų. Ir vyras yra įsitikinęs: šis pamėgtas hobis jį lydės visą gyvenimą. Nes ši veikla jį džiugina ir atveria plačiai duris tolesniam mūsų Lietuvos kultūriniam – istoriniam paveldo turtinimui, jo išsaugojimui ir puoselėjimui. Nes jau dabar jo sukaupti eksponatai skaičiuojami tūkstančiais, – net Tomas pats tiksliai nežino kiek iš viso jų yra. Bet – yra vilties, kad jo eksponatams persikėlus į kitas, didesnes patalpas – Kuktiškių mokykloje – šio visuomeninio muziejaus įkūrėjui teks viską suskaičiuoti, aprašyti, gražiai sudėlioti ir visiems norintiems nemokamai rodyti. Nes iki šiol ekskursijų vadovo darbą atlikdavo jo mama, buvusi mokytoja.
Mes net nežinome, kiek tokių muziejų Lietuvoje turime
Tomas, nesureikšmindamas savo visuomeniniais pagrindais veikiančio muziejaus viename iš Lietuvos bažnytkaimių, siūlo plačiau šia prasme apsidairyti aplinkui. Vien tik tame pačiame Utenos rajone yra nemažai tokių kaip jo įkurtų ir veikiančių sendaikčių muziejų. Utenoje žinomas Vytauto Valiušio įkurtas keramikos muziejus. Arba – gražią, didelę kolekciją sendaikčių kolekciją turi sukaupęs Eglūnas Židonis ir ji jau daug metų eksponuojama Utenos miesto senelių namuose. Arba – 20 km nuo Tomo muziejaus, kitame bažnytkaimyje – Kaltanėnuose–veikia plaktukų muziejus (sukaupta 556 vienetai). O dar Kuktiškėse veikia Levutės Meškauskienės betoninių skulptūrų muziejus, o Užpaliuose – Arklio muziejus. Visos to ekspozicijos surinktos pavienių entuziastų užsidegimu, kai žmonės vardan to išmaišė daugybę kaimų bei vienkiemių, neskaičiuodami nei nuvažiuotų kilometrų, nei kelyje praleistų valandų. Ir kiekvienas toks senovę menantis daiktas gali papasakoti ne tik savo istoriją, bet ir jo įsigijimo įstoriją. Juk kai kuriuose iš jų kaimo žmonės padovanodavo, kai kuriuos – parduodavo, dar kitus – mainydavo į atvežtus naujus kirvukus ar puodynes. O už kai kurias senienas jų rinkėjai net atidirbdavo: pvz., padėdavo supjauti malkas ar nukasti bulves.
Be to, Tomas per kelis kolekcionavimo dešimtmečius gerai susipažino ir su šalies, ir su Utenos rajono kolekcininkais. Ir, pasirodo, vieni iš jų (taipogi per ilgą kolekcionavimo „stažą“) turi sukaupę puikias monetų, medalių/ženklų, nuotraukų kolekcijas. Tik, deja, kol kas dauguma iš jų savo kolekcijų nenori viešai afišuoti – dėl įvairiausių priežasčių. Vieni neranda tam tinkamų patalpų, kiti – bijo vagysčių, treti – dar tiesiog psichologiškai nėra „persilaužę“ taip. Kas jau senokai nutiko su mūsų pokalbio herojumi. Tačiau, reikia tikėtis, mes ateityje pamatysime dar ne vieną parodą, kuri – rajono centre ar provincijos bažnytkaimyje – tradiciškai bus surengta vieno asmens pastangomis. O eksponatai–tai jo per kelis dešimtmečius surinkta kolekcija ar kolekcijos. Tik čia Tomas dar priduria: minėtoje veikloje labai svarbu ir šeimos palaikymas. Nes kiek namuose liko laiku nenuveiktų darbų arba jas nudirbdavo žmonos ar mamos (uošvės), kol jų vyrai bei vaikai – žentai lakstydavo po visą Lietuvą, visaip įsiprašydami į kaimo žmonių palėpes, rūsius ar pašiūres. Užtat dabar ekspozicijų salėse pasirodantys senovę menantys daiktai pasakoja ir savo istorijas, ir – primena apie juos „atradusių“ žmonių atkaklumą bei pasiaukojimą.
