Tačiau būtent japonai, II-ojo pasaulinio karo pademonstravo neįtikėtiną žiaurumą savo priešams, nevengdami ir gastronominių įmantrybių žmonių atžvilgiu. Paprasčiausiai „gaijinai“ (japoniškai – „svetimšaliai“) nebuvo laikomi labai ir žmonėmis. O „gaijinai“ priešai – ypatingai. Nors oficialus Japonijos Imperatoriškosios armijos racionas atrodė labai padoriai.
Pagrindinis patiekalas, kaip jūs tikriausiai įsivaizduojate – nešlifuoti ryžiai. Nešlifuoti, nes jiems paruošti reikėjo mažiau vandens, o saugoti ryžius valgomus galima buvo ilgiau negu kitus. Kaip ir mėsą, kurią japonai mieliau valgydavo konservuotu ar vytintu pavidalu, negu žuvį, nors taikos metu pirmenybę teikė būtent pastarajai. Tiesa, nemažą dalį japonų kareivių raciono sudarydavo banginių mėsos konservai. Racione taip pat būdavo tirpinami vitamino C milteliai, pasta su vitaminu D bei A ir B vitaminų tabletės. Žinoma, žalioji arbata, krekeriai (japoniškai – kanpanai), džiovinti vaisiai. O bataliono dydžio daliniui skirta lauko virtuvė galėjo per valandą išvirti 400 porcijų ryžių.
Atskirai vertėtų paminėti imon-bukuro, t. y. iš namų ar tiesiog besirūpinančios visuomenės gaunamus dovanų paketus, kuriuose buvo galima rasti saldumynų, cigarečių, vaikų piešinių, džiovintų vaisių ir viso kito, kas galėtų pakelti kovinę dvasią ir palaikyti kūną. Visumoje, viskas atrodė labai neblogai. Taikos metu arba riboto karinio konflikto metu. Situacija stipriai pasikeitė Japonijai pradėjus karo veiksmus plačiame Ramiojo Vandenyno karo veiksmų regione.
Dalis valstiečių, kurių darbas aprūpinti kariuomenę ir visuomenę maistu buvo mobilizuoti į karines pajėgas. Ryžių kiekis tiekiamas į kariuomenę padidėjo daugiau kaip 4 kartus, tačiau jeigu 1875-ais metais kariuomenę sudarė 33000 žmonių, 1937-ais metais – 199 000 žmonių (17-ka divizijų), tai jau po metų divizijų skaičius padvigubėjo, o 1941-aisiais bendras karių skaičius pasiekė 1 milijoną 700 000 ir nenumaldomai augo. Logistinės linijos driekėsi į Birmą, Filipinus, Mongoliją, Kiniją, Indoneziją, Tailandą ir pan. Visur veikė japonų divizijos ar net atskiros armijos.
Jau 1938-aisiais metais Kvantuno armijoje, didžiausiame Japonijos Imperatoriškos armijos strateginiame junginyje, buvo fiksuota keli šimtai mirusių dėl bado ir išsekimo, o Singapūro puolimo metu japonų kariai juokavo „mes matome ką valgo beždžionės ir stengiamės valgyti taip pat“.
Situacija su maistu prastėjo kiekvieną savaitę – konvojai su atsargomis pasiekdavo dalinius nereguliariai, priešas sėkmingai naikino ryžių sandėlius po atviru dangumi, vadovybė iš Tokijo ėmė siųsti įsakymus daliniams pereiti į „savęs aprūpinimo patiems“ režimą.
Pirmieji kanibalizmo atvejai užfiksuoti kovų Naujojoje Gvinėjoje metu. Jeigu gaijinai baltaodžiai buvo niekinami, tai vietinių papuasų japonai išvis nelaikė žmonėmis. Jeigu galima valgyti beždžionę, kodėl negalima valgyti vietinio salos gyventojo? Vienas atvejis po kito ir belaidis telefonas vietinių gyventojų tarpe, kurie kartais ir patys nespjaudavo į žmogieną, perdavė žinią, kad „tekančios saulės šalies kariai“ elgiasi kaip senovės demonai. Tai, beje, buvo labai naudinga kariaujantiems australams, kurie nesenai ne itin gražiai elgėsi su savo šalies aborigenais, tačiau rado savyje proto saugoti ir padėti papuasams. O šie atsilygino ištikimybe ir pagalba – tūkstančiai tonų karinių krovinių perneštų neištveriamam karštyje ir drėgmėje, žvalgybinės užduotys – australai kartais papuasus vadindavo „mūsų juodieji angelai“.
O pas japonus su maistu buvo vis prasčiau, užtat į virtuvinius katiliukus vis dažniau papuldavo australiška ir amerikietiška mėsa. Žmogaus mėsa. Vietiniai japoniški džiunglių „gurmanai“ labiau vertino baltaodžių mėsą, nes „jos skonis yra kiek subtilesnis“. Kiek tiksliai surijo japonai karo belaisvių ir taikių gyventojų, tikriausiai niekas niekada nesuskaičiuos. Karo belaisvius tiesiog nustodavo maitinti ir vos ne kasdieną iš jų tarpo išrinkdavo geriausiai įmitusius bei „kažkur“ išsivesdavo.
Žinomi atvejai, kai iš mirtį pasmerktų nusikaltėlių (o gal, tiesiog karo belaisvių) padarydavo katanų (vienašmenis japoniškas kardas) išbandymo objektus. Jeigu brangia, meistro pagaminta katana pavykdavo vienu smūgiu perkirsti pasmerktąjį nuo pečių iki kepenų – aštrumas buvo laikomas pakankamu. Tiesa, kai kurie pasmerktieji prisigalvodavo visokių niekšybių. Pavyzdžiui, prieš egzekuciją prisivalgydavo akmenų ir tokiu būdu sugadindavo brangius meistrų gaminius.
1944 metų rudenį virš Čičidžimos salos buvo numušti amerikiečių orlaiviai atakavę saloje įsikūrusias japonų pajėgas. 9 pilotai ir įgulų nariai išsigelbėjo iš numuštų lėktuvų, tačiau 8-ni iš jų pateko į nelaisvę. Po kankinimų, 5-iems kariams japonai nukirto galvas ir salos garnizono vadas, generolas leitenantas Yoshio Tachibana, su keliais pavaldiniais pasivaišino jų kepenimis. Kalbama, kad termiškai neapdorotais.
Liūdnai pagarsėjęs generolas Yoshio Tachibana po karo buvo teisiamas Guame. Nors straipsnio „už kanibalizmą“ baudžiamojoje teisėje tuo metu nebuvo, generolas bei 4-ri jo karininkai buvo apkaltinti karo belaisvių egzekucija ir „trukdymu deramai palaidoti jų kūnus“. Visiems 5-iems buvo įvykdyta mirties bausmė pakariant.
9-jį karį numuštą virš Čičidžimos pavyko išgelbėti amerikiečių povandenio laivo ekipažui. 20-metis pilotas ateityje taps žinomas kaip JAV Prezidentas Džordžas Bušas Vyresnysis. Apie šį įvykį – jau greitai.
