Garsiausias Tarpukario Lietuvos plėšikas, kurio niekas taip ir nesugavo: kaip eilinis recidyvistas tapo legenda?

1933 m., išvedus kalinius per 24 kilometrus nuo kalėjimo padirbėti, Stepas Rickus, nutaikęs momentą, nėrė į rugius ir pabėgo. Taip prasidėjo garsioji Stepo vasara. Netrukus Rickus Varniuose su brauningu rankose įsiveržė į žydų banką ir išsinešė 5600 litų. Žydai už plėšiko suradimą skyrė 500 litų premiją. Netrukus Rickus apiplėšė Šakynos kleboniją, o kriminalistai niekaip negalėjo užčiuopti jo pėdsakų. Premija už plėšiko galvą išaugo iki 1000 litų. Tas istorijas tuoj pasigavo žiniasklaida ir Rickus tapo tokiu tų metų „didvyriu“, jog 1934 m. Stasys Žemaitis parašė teatro pjesę „Rickus – garsus Lietuvos plėšikas“. Už jo galvą policija pasiūlė dar 1000 litų, netrukus suma išaugo iki 1500.

Paskutinį kartą Rickų užspeitė Biržų apylinkėse – paspruko atsišaudydamas. Policija nebesugebėjo jo rasti. Ir ne tik tarpukario policija, Rickaus nerado ir sovietinė milicija 1941 metais, ir vokiečių okupacinė policija 1942 m. Tačiau... visai gali būti, jog 1951 m. jis atsidūrė Klaipėdos KGB rūsiuose. 

Niekas iš tiesų nežino, nuo ko prasidėjo Stepo Rickaus „karjera“, bet į spaudos akiratį pakliuvo jis tuomet, kai...