Džonas F. Kenedis (35-asis JAV Prezidentas) vos nenuskendo jo torpedinę valtį taranavus japonams ir bandant išsigelbėti iš negyvenamos salos, Lindonas Džonsonas (36-asis JAV Prezidentas) buvo degančiame lėktuve virš Naujosios Gvinėjos japonų oro gynybos baterijų, Džeraldo Fordo (38-asis JAV Prezidentas) vos nepražudė taifūnas ir japonų kamikadzės lėktuvnešyje „Monterey“, o Džordžo Bušo Vyresniojo (41-asis JAV Prezidentas)... vos nesuvalgė japonai Čičidžimos saloje.
1944-aisiais, Džordžas Herbertas Volkeris Bušas tarnavo pilotu lengvajame lėktuvnešyje skraidydamas torpednešiu „Avenger“, kurį, savo sužadėtinės ir būsimos žmonos garbei buvo pavadinęs „Barbara“. Jau rugsėjo 2-ją dieną bombonešių junginys sėkmingai atakavo Japonijos Čičidžimos salą, tačiau karinio objekto oro gynybos priemonės sugebėjo pamušti Dž. Bušo pilotuojamą lėktuvą. Sėkmingai nukreipęs degančią mašiną jūros pusėn, dusdamas nuo kabiną pripildžiusių dūmų, Džordžas iššoko parašiutu, paskui iššoko ir antrasis įgulos narys, tuo tarpu šaulys liko lėktuve. Deja, išsigelbėjo vienintelis Džordžas. Kolegai neišsiskleidė parašiutas.
Būsimojo Prezidento laimei, netoliese patruliavo JAV povandeninis laivas „Finback“, kurio kapitonas, gavęs informacijos apie tai, kad atakos metu yra numuštų lėktuvų, nurodė plaukti prie pabūklų ugnimi spjaudančios salos. Po kelių valandų, maždaug 9 mylios nuo salos pakrantės buvo pastebėta guminė valtis su Džordžu Bušu.
Išviso, būsimasis Prezidentas laive, kuriam tai buvo dešimtasis patrulis Ramiajame vandenyne, praleido 30 dienų. Visą šį laiką Džordžas Bušas dirbo standartinius laivo darbus, taip pat vykdė stebėtojo pareigas laivui iškilus į paviršių ir kraunant baterijas. Nusistovėjęs darbo režimas – 4 valandos stebint dangų ir horizontą, vėliau – 8 valandos poilsio. „Tai buvo įdomus ir nerimastingas laikas – klausimai pačiam sau, kodėl žuvo draugai o aš likau gyvas, nuostabūs vaizdai naktį, kada tyliai plaukiantį laivą skalauja vandenynas ir šviečiant mėnuliui tu matai šokinėjančias žuvis...ir šaltas prakaitas kai tave gelmėje drebina giluminių bombų sprogimai“ – prisiminė vėliau Prezidentas.
Tuo tarpu, povandeninio laivo kapitonas gavo žinių, kad gali būti ir daugiau numuštų bei išsigelbėjusių pilotų, todėl „Finback“ įgula nutarė plaukti arčiau sausumos. Juolab, vienas žvalgybos lėktuvų gavo nelaimės signalą. Tiesa, patikslinus koordinates pasirodė, kad signalas sklinda iš pačios salos, tačiau užsispyręs laivo kapitonas vis tiek nurodė plaukti arčiau, išlaikant povandeninį laivą periskopo gylyje.
Ir neveltui – keli šimtai metrų nuo kranto aptiktas dar vienas plaustas su pilotu. Sėkmė? Ne visai. Dalis japoniškų kranto artilerijos baterijų pliekė į amerikiečių lėktuvus, tačiau dalis savo ugnį perkėlė į vienišą plaustą jūroje. Pataikyti į tik metro skersmens guminį taikinį nebuvo taip lengva, tačiau kelių – keliasdešimties metrų atstumu nuo nelaimingo piloto iškildavo fontanai sviediniui smogus į vandenį. Išniręs povandeninis laivas – tai momentinis mirties nuosprendis įgulai. Papildomas laukimas – neišvengiamas mirties nuosprendis plūduriuojančiam pilotui.
„Finback“ kapitonas Robertas Williamsas nebuvo linkęs palikti piloto bėdoje ir išgelbėjęs būsimą JAV Prezidentą, norėjo išgelbėti ir kitą gyvybę. Jisai nusprendė išbandyti dar vieną, pakankamai egzotišką ir neįprastą būdą išgelbėti pilotą, tuo pačiu, sukeliant kaip galima mažiau rizikos savo paties vadovaujamam laivui ir jo įgulai.
Keletą mėnesių atgal, kolegos iš SS-186 „Stingray“ povandeninio laivo išgelbėjo numuštą pilotą labai neįprastu būdu, vadinamu „gelbėjmas periskopu“, kurio esmė – priplaukus prie gelbėjamo žmogaus, jis turėjo užmesti valties virvę ant styrančio iš vandens periskopo ir tokiu būdu, pačiam povandeniniam laivui liekant po vandeniu, nelaimėlis galėjo būti nubuksyruotas toliau iš pavojingos zonos.
R. Williamsas tikėjosi, kad jūroje plūduriuojantis pilotas prisimena šią egzotišką instruktažo dalį ir atliks viską taip kaip reikia. Dangus išgirdo kapitono norus, gal tik kiek savaip – pilotas tikrai griebė periskopą, tačiau nespėjus tinkamai apsukti virvės, aplinkui pradėjo sproginėti japonų sviediniai. Brangi buvo kiekviena minutė ir kapitonas liepė visu greičiu plaukti šalin į atvirą jūrą.
Sunku pasakyti ką tuo metu galvojo japonai krante, nes vaizdas atsivėrė absoliučiai tragikomiškas (pats kapitonas jį galėjo stebėti pro antrąjį periskopą, kurių laivai paprastai turėdavo du vienetus – stebėjimui ir atskiras įtaisas – taikymuisi). Viena ranka laikydamas periskopo „akį“, kita – sugriebęs savo valtį, pilotas, plevėsuodamas kojomis, kaip išskalbtos kelnės kedenamos vėjo, skriejo bangų paviršiumi.
Kiek nutolus nuo kranto, laivas stipriai sumažino greitį, po ko pilotas – „akrobatas“ tvirtai apvyniojo valties virvę aplink persikopą ir laivas su velkama valtimi nutolo dar gerus 5 kilometrus nuo kranto. Lengvai sužeistas, prisirijęs jūros vandens pilotas Džeimsas Backmanas buvo išgelbėtas ir kartu su Džordžu Bušu tęsė kelionę laive.
Taip, kartais beprotiškomis atrodžiusios inovacijos, atskirų žmonių sprendimai ir didvyriškumas ilgainiui keičia atskirų šalių ir pasaulio istoriją.
