– Regis, niekas jau mokslininkų bendruomenėje ir nebeneigia, kad globalus klimato atšilimas jau sukėlė stichišką ir nevaldomą klimato kaitą?
– Didžiausią susirūpinimą kelia tokie klimato atšilimo padariniai: atmosferos ir vandenyno įšilimas, dažnėjantis ekstremalių orų pasikartojimas (potvyniai, sausros, stiprūs ilgalaikiai krituliai, karščio bangos, šalčio bangos subtropinėse platumose), miškų gaisrai, geriamo vandens trūkumas, tirpstantys žemyniniai ir kalnų ledynai, mažėjantys jūrinio ledo ir sausumos sniegu padengti plotai, gyvūnų bei augalų rūšių nykimas ir jų arealų kaita, įvairių ligų ir kenkėjų plitimas, vandenyno rūgštėjimas ir lygio kilimas. Žmogui ir ekosistemoms iškilo pavojus prarasti gebėjimą prisitaikyti prie šių klimato keliamų trikdžių.
Žodžiu: globali klimato kaita yra neginčijamas faktas, o jos pagrindinė priežastis ‒ antropogeninis (žmogaus veiklos) poveikis klimato sistemai. Šis poveikis labiausiai pasireiškia šiltnamio efekto atmosferoje stiprinimu, miškų kirtimu, aplinkos chemine ir šilumine tarša. Tai konstatuoja absoliuti dauguma mokslininkų, kurių darbai apibendrinami Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitose. Štai keletas pavyzdžių:
Dėl žmonijos ekonominės veiklos ir gyventojų skaičiaus didėjimo šiltnamio efektą sukeliančių dujų (anglies dioksido, metano, azoto suboksido, fluorintų ir kitų dujų) koncentracija atmosferoje didesnė nei bet kada per paskutinius 800 tūkst. metų.
Nuo 1750 metų žmonija į atmosferą išmetė daugiau nei 600 mlrd. tonų anglies dioksido (CO2), kuris yra viena svarbiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
CO2 koncentracija atmosferoje 2018 metų viduryje pasiekė 0,0411 proc. tūrio, o palyginti su ikipramoniniu laikotarpiu (XVIII a. viduriu) koncentracija išaugo 45 proc., azoto suboksido (N2O) ‒ 22 proc., o metano (CH4) ‒ net 2,57 karto.
Nuo XIX a. pabaigos globali oro temperatūra pakilo apie 1 °C.
Arkties ledų išplitimo plotas rugsėjo mėnesį (tirpimo sezono pabaiga) mažėja 13,2 % kas dešimtmetį, o labiausiai jis buvo sumažėjęs 2012 metais (3,62 mln. km2).
Per du dešimtmečius iki 2012 metų Antarktida kasmet netekdavo apie 76 mlrd. tonų ledo, o pastaraisiais metais tirpimas smarkiai išaugo iki ‒ vidutiniškai iki 219 mlrd. tonų per metus. Dar greičiau tirpsta Grenlandijos ledo skydas – apie 300 mlrd. tonų per metus.
Visame pasaulyje pastebimas kalnų ledynų tirpimas, vykstantis Alpėse, Himalajuose, Anduose, Uoliniuose kalnuose, Afrikoje ir Aliaskoje, pvz., Muiro ledynas Aliaskoje atsitraukė daugiau kaip 12 km ir suplonėjo 800 metrų.
Nuo 1870 metų Pasaulinio vandenyno lygis pakilo iš viso apie 20 centimetrų, o nuo 1993 metų ‒ 8,5 cm (po 3,4 mm per metus).
Vandenynų rūgštingumas per pastaruosius 50 metų padidėjo 30 proc., nes vandenynas kasmet sugeria vis daugiau tonų CO2.
Nuo praeito amžiaus vidurio Šiaurės pusrutulio vidutinėse platumose pastebimas dažnesnis dienų, kurioms būdinga ekstremaliai aukšta oro temperatūra (karščio bangos), pasikartojimas, taip pat vis dažniau įvairiuose regionuose pasikartoja stiprios liūtys.
Dėl klimato kaitos kylanti rizika yra reali, tokios kaitos poveikis jau juntamas. Jungtinių tautų organizacijos (JTO) skaičiavimais, absoliuti dauguma iš skubių jos kreipimųsi dėl humanitarinės pagalbos yra susiję su klimatu.
– Ir kada gi žmonija nuo kalbų bei kongresų pereis prie darbų? Jau nekalbant ir apie rezultatus...
– Deja, bet faktas: nepaisant dešimtmečius trukusių mokslinių tyrimų, atskleidusių klimato kaitos priežastis ir padarinius, anglies dioksido emisija auga, o tinkamų politinių priemonių šiai problemai spręsti vis dar stokojama. Be to, sunku nugalėti psichologinius klimato kaitos keliamos rizikos suvokimo barjerus. Pasitelkus į pagalbą psichologus, pavyko nustatyti ryšį tarp mokslinio raštingumo ir susirūpinimo klimato kaitos keliamais pavojais. Mokslininkai priėjo prie intuicijai prieštaraujančios išvados: augant moksliniam išprusimui, klimato kaitos rizikingumo suvokimas beveik nekinta! Kitaip tariant, negalima prognozuoti, kad, kylant mokslinių žinių lygiui, susirūpinimas klimato kaita didės. Be to, regis, kuo aukštesnis mokslinio išprusimo lygis, tuo kategoriškiau (skeptiškai arba palankiai) individai nusiteikia klimato mokslo atžvilgiu. Individualistinių pažiūrų žmonės, nemėgstantys politinio kišimosi į asmeninius ar verslo sprendimus ir teikiantys pirmenybę griežtos struktūros socialinei tvarkai, labiau linkę skeptiškai nusiteikti dėl klimato kaitos.
O demokratiškesnių pažiūrų, lankstesni žmonės labiau linkę įsiklausyti į klimato kaitos faktus. Šis skirtumas aiškiausiai pasireiškia tarp moksliškai raštingiausiųjų: išprususiems individualistinių pažiūrų žmonėms mažiausiai rūpi klimato kaitos keliami pavojai, o moksliškai raštingiems demokratiškų pažiūrų žmonėms klimato klausimai rūpi labiausiai. Tai gali turėti reikšmingų padarinių, nes moksliškai raštingiausi skeptikai dažnai yra labiausiai įsitikinę, kad jie teisūs.
– Tuomet kaip šioje srityje prieiti mokslinio konsensuso?
– Diskutuojant, ar vyksta klimato kaita, labai svarbūs yra moksliniai faktai, nes pats tikėjimas klimato kaitos tikrumu nėra vien asmeninio pasirinkimo reikalas. Po subjektyvumo skraiste, kuria visi naudojamės savo mąstymui nuslėpti, dažniausiai glūdi objektyvi tiesa. Norime tai pripažinti ar ne, temperatūra iš tikrųjų pakilo, o vandenynai tapo rūgštingesni. Argumentacija „šyla ar nešyla“ klimatas neturėtų būti grindžiama emocijomis ar iškraipytais faktais. Deja, norint pasiremti faktais reikia susipažinti su milžinišku kiekiu mokslinių darbų, suvokti juose pateikiamas išvadas ir jų patikimumą. Suprantama, ne kiekvienas tam gali skirti laiko, reikalingos ir specialios tiksliųjų mokslų žinios.
Sociopolitinės žmonių pažiūros dažniausiai sutampa su socialinėje jų terpėje galiojančiomis normomis, kurias jie taiko faktų apie klimato kaitą vertinimams. Klimatologų pateikiami faktai ir skaičiai figūruoja sudėtingame socialiniame, politiniame ir moraliniame kontekste, stipriai veikiančiame žmonių nusistatymą dėl klimato kaitos keliamų pavojų.
Kas yra klimato kaita, dabar suprantama daug geriau nei prieš 20–30 metų. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos išvados rodo, kad net jei iki 2050 m. į atmosferą išmetamų teršalų kiekis būtų sumažintas iki mažesnės nei pusė 1990 m. lygio ribos, būtų sunku išvengti didesnio nei dviejų laipsnių temperatūros pakilimo palyginti su iki industrializacijos buvusiu lygiu. Taigi, temperatūra nuolat didės, nes kasmet dėl žmonių veiklos į atmosferą patenka apie 40 mlrd. tonų anglies dioksido ir dar kitų šiltnamio efektą stiprinančių dujų. Nesušvelninus klimato kaitos, temperatūrai padidėjus daugiau kaip dviem laipsniais, klimato atšilimas pagreitės, o klimato kaita–paaštrės.
– Ir, regis, klimato prognozės Jūsų ir Jūsų kolegų visai nedžiugina?
– Deja, taip. Nes iki 2050 m. globali temperatūra gali pakilti 1–2 °C, o iki 2100 m. – 3–5 °C (lyginant su XX a. pabaiga), todėl klimato kaitą reikėtų vertinti kaip grėsmės daugiklį, padidinantį orų anomalijų pasikartojimą ir mastą. Susirūpinimą kelia tai, kad klimato kaita gali sukelti papildomų rūpesčių valstybėms ir regionams, kurie jau ir taip yra pažeidžiami bei konfliktiški.
Viso pasaulio klimatologai dabar dėmesį telkia į vadinamuosius antrinius ir grįžtamuosius klimato sistemos ryšius. Jie daro didelę įtaką ateities klimato modeliavimo rezultatams, tad siekiama tokių ryšių efektą kuo tiksliau įvertinti kiekybiškai. Pagrindinis klimato modeliavimo uždavinys – kuo tiksliau įvertinti energinį šiltnamio dujų poveikį (palyginti su 1750 m. jis padidėjo 3 W/m2) ir apskaičiuoti, kokius padarinius sukels klimato sistemoje veikiantys energiniai, medžiaginiai ir biocheminiai ryšiai tarp atmosferos, vandenyno, sausumos paviršiaus, ledynų ir biosferos. Grįžtamieji ryšiai gali sustiprinti (jeigu pasireiškia teigiamas grįžtamasis poveikis) arba susilpninti (jeigu pasireiškia neigiamas grįžtamasis poveikis) pokyčius, atsirandančius dėl pradinio poveikio (šiltnamio efekto stiprėjimo) klimato sistemai. Pateikiu keletą grįžtamųjų ryšių pavyzdžių.
Teigiamas grįžtamasis poveikis:
Šiltnamio dujų emisija stiprina šiltnamio efektą → kyla oro temperatūra → tirpsta amžinasis įšalas – iš dirvožemio išsiskiria metanas ir anglies dioksidas → šiltnamio dujų koncentracija didėja dar sparčiau → stiprėja šiltnamio efektas ir kyla temperatūra.
Antropogeninė šiltnamio dujų emisija stiprina šiltnamio efektą → kyla oro temperatūra → kyla vandenyno temperatūra → šiltesnis vanduo iš atmosferos absorbuoja mažiau CO2 → šiltnamio dujų koncentracija didėja dar sparčiau.
Šiltnamio dujų antropogeninė emisija stiprina šiltnamio efektą → kyla oro temperatūra → kyla vandenyno temperatūra → vandenynas išgarina į atmosferą daugiau vandens garų → šie stiprina šiltnamio efektą → temperatūra kyla dar sparčiau.
Kyla globali oro temperatūra → tirpsta jūrų ledai → mažėja planetos albedas → daugiau sugeriama Saulės spinduliuotės → temperatūra kyla dar sparčiau.
Neigiamas grįžtamasis poveikis:
Didėja CO2 koncentracija, stiprėja šiltnamio efektas → intensyvėja fotosintezė → CO2 koncentracija ima mažėti.
Kyla globali temperatūra → tirpsta sausumos ledynai → mažėja poliarinių sričių vandenyno druskingumas → vandens užšalimo temperatūra artėja prie 0 °C – didėja jūrų ledų plotai → didėja planetos atspindima Saulės spinduliuotė → temperatūra ima kristi.
Kyla globali temperatūra → intensyvėja garavimas iš vandenynų → didėja debesuotumas → didėja planetos atspindima Saulės spinduliuotė → temperatūra ima kristi.
– Pastaraisiais metais mokslininkai daug dėmesio skiria vandenyno srovių reakcijos į klimato atšilimą modeliavimui. Ir kokios gi „šviečiasi“ prognozės?
Šiaurės Atlante tekanti Golfo srovė lemia Šiaurės Amerikos rytinės pakrantės ir Europos klimatą, daro jį drėgnesnį ir šiltesnį, skatina ciklonų susidarymą. Kai kurių mokslininkų manymu, dėl klimato atšilimo (ypač Arkties regione) Golfo srovė gali per kelis artimiausius dešimtmečius gali esmingai sulėtėti, nes dėl tirpstančių ledynų mažėja vandens druskingumas, mažėja vandenyno temperatūros skirtumai tarp poliarinių ir pusiaujo sričių, silpsta vertikalioji vandens sąmaiša. Kitų gi mokslininkų teigimu, nereikia Golfo srovės (ir kitų meridianinės krypties vandenyno srovių) tapatinti su tekančia upe, nes šiluma iš tropinių platumų į vidutines ir poliarines platumas vandenyje perduodama daugiausia dėl turbulencinio maišymosi, vykstančio sūkuriuojant vandeniui, o ne horizontaliosios pernašos būdu (lyg tekėtų vandens masė upe). Todėl esminių temperatūrinių pokyčių visoje Šiaurės Atlanto vandens masėje teks laukti net kelis tūkstančius metų, nes turbulencinis šilumos perdavimas vandenyje yra daug lėtesnis už horizontaliąją (advekcinę) šilumos pernašą. Todėl net ir vykstant sparčiam klimato atšilimui staigus Golfo srovės nuslopimas ir katastrofiški klimato pasikeitimai Šiaurės Atlanto – Europos regione neįmanomi.
– Ir nejau negalima imtis bent jau kokių paprastesnių priemonių, bent kiek stabdant pasaulinį klimato šilimą?
– Kad ir kaip būtų, klimato politika, grindžiama šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimu (klimato kaitos padarinių švelninimu), turėtų būti vykdoma veiksmingai reaguojant į neišvengiamus klimato kaitos padarinius, kuriuos jaučiame jau šiandien ar kurie bus jaučiami ateityje dėl anksčiau išmestų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Yra įvairių prisitaikymo galimybių. Tai paprastos, palyginti nebrangios priemonės (pavyzdžiui, vandens išteklių tausojimas, sėjomaina, sausrai atsparių kultūrų auginimas, viešas planavimas ir sąmoningumo ugdymas) ir brangios apsaugos bei perskirstymo priemonės (dambų aukštinimas, uostų, pramonės ir žmonių perkėlimas iš žemesnių pakrantės vietų ir potvynių regionų).
Investicijos į poveikio klimatui sušvelninimą, prisitaikymo prie neišvengiamybės būdai turėtų būti neatsiejamos priemonės sprendžiant dėl klimato kaitos kilusios grėsmės problemą. Jungtinės Karalystės mokslininkai yra paskaičiavę, kad pasaulinio klimato atšilimo valdymas ir šiltnamio efektą sukeliančių išmetamųjų dujų kiekio mažinimas kasmet kainuotų apie 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). O jei nebus imtasi jokių priemonių, ūkiui tai kasmet kainuos ne mažiau kaip 5 proc., blogiausiu atveju – net iki penktadalio BVP. Išvada: yra ir verta dėl ko mums visiems stengtis.
