1926 m. siaubas į Kauną atsėlino naktį: turėjęs eiti spektaklis „Taip mirdavo lietuviai“ neįvyko, nes lietuviams iškilo reali grėsmė

1926-ųjų kovo 5-ąją 95 tūkstančiams Laikinosios sostinės gyventojų dienraštis „Rytas“ pranešė: „Potvynių pavojus negresia.“ Tačiau tą pačią dieną Nemune vanduo pavojingai ėmė kilti ir priešpiet krantine nustojo važinėjęs siaurojo geležinkelio keleivinis traukinėlis. Vakarop, apie 19-ą valandą, Neryje ledai nuo Eigulių tilto atlupo dvi fermas ir nunešė su savimi. Kauniečiai, nepaisant raminančių prognozių, ne juokais sunerimo. Siaubas į Kauną atsėlino naktį...

Neries ledai sustojo Nemune ties Veršvų sekluma, sulaikė jo srovę ir abi upės nuo 3 valandos nakties ėmė nepaprastai greitai tvinti. Vanduo per kelias minutes tiek pakilo, jog apsėmė paupio namus. Apie 4 valandą ryto sukaukė fabrikų ir ugniagesių sirenos, miesto bažnyčios suskalambijo varpais. Kas šokęs iš patalo, pataikė tiesiai į šaltą vandenį, kas vienmarškinis puolė į gatvę klausinėti kaimynų, kas nutikę. Žmones apėmė siaubas. Netikėtai užklupti, griebėsi gelbėti savo turto ir šeimynų. Vaikai verkė, moterys klykė „Jėzus Marija!“, vyrai joms šaukė: „Cit, boba, nešam laukan patalus!“. Daugelis Senamiesčio gyventojų nelabai daug ką su savimi tespėjo pasiimti. Prisiėjo šauktis valčių, nes kiemai jau buvo apsemti. Kai kurie gyventojai iš savo kambarių kraustėsi kopėčiomis ir lipo į laivelius. 

„Vanduo pradėjo semti senojo miesto gatves ir kai kur pakilo iki stogų. Tuojau buvo pašaukti kariuomenės būriai, aukštesnioji policijos mokykla ir ugniagesiai gyventojų gelbėti“, – vėliau rašys savaitraštis „Lietuvos gaisrininkas“.