1919-ųjų kronika. Sudie, Vilniau: dėl politikų kaltės Lietuvos kariuomenei teko apmaudžiai trauktis ^{II dalis}

Sausio 3 d. pagaliau išspausdinamas Mykolo Biržiškos protestas lietuvių, lenkų ir gudų kalbomis (į žydų nespėta išversti) ir F. Bortkevičienės pasiųsti vaikinai lipdo juos gatvėse, jei jų nepagauna legionieriai, kurie plėšia nuo sienų priklijuotus. Tad M. Biržiška pasiunčia gen. A. Mokrzeckiui antrą protestą, o paskui ir trečią – prieš telefonų atiminėjimą iš lietuvių.

M. Biržiška vis jaudinasi, kad lietuvių menkutės ginkluotos pajėgos Vilniuje neįsipainiotų į tarpusavio lenkų ir komunistų ginkluotus susirėmimus, ypač lenkų pusėje, nes, tai nutiktų tik lietuviams prisiėmus karinę lenkų vadovybę, tatai lenkų politikų būtų paskiau naudojama prieš mus kaip mūsų pačių pripažinimą tautinės ir politinės jų pirmenybės Vilniuje, drauge nustelbiant visa, kas mūsiškių būtų reikšminga padaryta Vilnių ginant [1].

Matyt, vis gyva viltis patraukti lietuvius savo pusėn (juolab kai kurie jų linkę kartu kautis su raudonaisiais, kaip E. Adamkavičius, bent taip iš kalbos pasirodė M. Biržiškai keliaujant pas generolą V. Veitko) iš dalies paaiškina, kodėl lenkai su lietuviais ir toliau kalbėjo mandagiai.