1919 m. karo nustekentame Kaune apsilankė užsieniečių delegacija: meilės ryšiai su vietinėmis geruoju nesibaigė

1919 m., anot P. Tamašausko, daug iškentę atsikūrusios valstybės gyventojai užsienio misijas pasitiko su didžiausiu džiaugsmu ir su didžiau­sia pagarba. Misijų nariai atrodė draugiški, dargi nuoširdūs, užjaučiantys. Tad ir mus tos ir visos ki­tos aplinkybės verste vertė, ypač pirmąjį laikotarpį, žiūrėti į juos su dideliu pasikė­limu, reikšti ir rodyti jiems aukščiausią pa­garbą, didelį nuoširdumą, vaišingumą. Aplamai, rodosi, visų buvo panašus nusis­tatymas užsienio misijų atstovų atžvilgiu, pradedant vyriausybės nariais, baigiant vi­sų žinybų valstybės tarnautojais, plačiosios visuomenės atstovais, kuriems tik teko su­sidurti, ar santykiauti vienu ar kitu reika­lu, ar visai be reikalų.

Ir vis tik P. Tamašauskas savo atsiminimuose mini, kad jam teko patirti, matyti ir pa­kęsti sučiauptomis lūpomis, kad mūsų aukštinamieji, nuoširdžiai vaišinamieji ats­tovai savo padėtį kai kada išnaudodavo asmeniškiems, dažniau materialiniams tikslams. Teisybė, tai buvo išimtys, bet kaipo blogos – visados jautriau sutinkamos. Dau­gumas tuo atžvilgiu, reikia manyti, jie li­kosi švarūs.

O tų galimybių, anot P. Tamašausko, lengvai pasipelnyti, pašmugeliauti, užsieniečiai turėjo per akis.