1919 m., anot P. Tamašausko, daug iškentę atsikūrusios valstybės gyventojai užsienio misijas pasitiko su didžiausiu džiaugsmu ir su didžiausia pagarba. Misijų nariai atrodė draugiški, dargi nuoširdūs, užjaučiantys. Tad ir mus tos ir visos kitos aplinkybės verste vertė, ypač pirmąjį laikotarpį, žiūrėti į juos su dideliu pasikėlimu, reikšti ir rodyti jiems aukščiausią pagarbą, didelį nuoširdumą, vaišingumą. Aplamai, rodosi, visų buvo panašus nusistatymas užsienio misijų atstovų atžvilgiu, pradedant vyriausybės nariais, baigiant visų žinybų valstybės tarnautojais, plačiosios visuomenės atstovais, kuriems tik teko susidurti, ar santykiauti vienu ar kitu reikalu, ar visai be reikalų.