Tądien 9–10 val. ryto pulk. J. Kubilius sušaukė karininkus pasitarti Apsaugos štabe. Rusų karininkai buvo dingę, neperdavę darbų, nuo gruodžio 22 d. niekas nematė ir Kiprijano Kondratovičiaus. Bet susirinkimas veikiai virto mitingu. Anot M. Velykio, po kelių karininkų paprašė žodžio ir mūsų gerbiamas generolas Bulota. Gražiais, karštais žodžiais išdėstė mūsų tautos sunkią padėtį, kurioje atsidūrė, artinantis iš rytų bolševikams. Baigdamas savo kalbą pasakė, kad mums, lietuviams, dabartiniu momentu reikalingas toks žmogus, kuris kaip anais laikais būrų Dėvėta, turi stoti tautos priešakyje ir išvesti ją iš pražūtingos padėties, jis turi apginti ją nuo priešų. Toks žmogus atsiras!
Kas dabar pasakys, ar generolas turėjo pranašystės dovaną, ar jam kažkas pašnibždėjo, bet, M. Velykio žodžiais, ūmai po J. Bulotos prabyla Aukštuolaitis ir didžiausiu įkarščiu pradėjo kalbėti apie Lietuvos padėtį ir mušdamas sau į krūtinę pradėjo šaukti: aš būsiu tuo Dėvėtu ir išvesiu Lietuvą iš sunkios padėties!
