Egzistencializmas kaip vieną iš nekintamų žmogaus aspektų įvardina egzistencinį nerimą. Toks nerimas siejamas su tuo, kad žmogus gimdamas kaip nenorimą gyvenimo priedą gauna ir mirtingumą (anot kai kurių egzistencialistų, mirtis yra gyvenimo aspektas, o ne ne-gyvenimo). Su šiuo savęs išnykimo faktu jis negali nieko padaryti. Tačiau gali kai ką padaryti su šio fakto atsiminimu – gali užsimiršti. Bet tokiu atveju yra prarandamas savęs autentiškumas, nes buvimui savimi reikia viso savęs, o mirtis – neatsiejama žmogaus dalis. Nėra dalies, nėra ir visumos.
Toks vienpusis žmogaus interpretavimas greičiausiai būdingas pasaulinių karų laikmečiui, kuomet nerimas iš tiesų buvo dažnai tiesiogiai ar foniškai aktyvuota žmogaus sąmonės patirtis. Tačiau jei nerimą išlaisvinsime iš egzistencializmo ir apgyvendinsime vienoje iš subasmenybių – viskas pasikeis esmiškai.
Terminas „subasmenybės“ yra naudojamas kai kuriose psichologijos kryptyse, su tikslu apibūdinti skirtingus žmogaus „aš“ buvimo būdus-būsenas (kai kur tai dar vadinama bendresniu pavadinimu „asmenybės aspektai“ ar „sielos dalimis“ senosiose šamanistinėse tradicijose), kurių kiekviena turi savo jausmus, mintis, aktyvumo lygį, tikslą ir pan. Kertinė subasmenybių teorijos idėja yra ta, kad žmogaus asmenybė nėra vientisa, o susidaro iš visumos subasmenybių, kurios tarpusavyje gali būti įvairiose santykiuose, kas savo ruožtu lems koks žmogus yra išoriniame pasaulyje ir kaip jis pats save išgyvena sau. Šios mokyklos tikslas yra padaryti žmogų savo subasmenybių šeimininku, o nebūti jų nevaldomos rotacijos auka. Šiam tikslui pasiekti žmogus iš pradžių išmokinamas atsitapatinti nuo savo subasmenybių, išsiugdyti gebėjimą jas diferencijuoti, o tada aktyvuoti tą, kuri jo manymu tinkamiausia vienoje ar kitoje jo gyvenimiškoje situacijoje. Pavyzdžiui, vietoj kitų kritikavimo be priežasties kuomet nėra nuotaikos (o iš tiesų tai ne-nėra nuotaikos, o aktyvuotas vidinis kritikas), galima vidinį kritiką išjungti ir įjungti vidinį išminčių.
Egzistencializmo nagrinėjimo kontekste tai reiškia, kad pas žmogų yra subasmenybė, kuri nerimauja bet kokios grėsmės atžvilgiu (greičiausiai tai viena iš bejėgių vaikiškų subasmenybių), bet pas jį yra ir subasmenybė, kuri realybę išgyvena kaip amžinybę ir vienumą su visa kuo, ir nerimo, įskaitant ir mirties, pas ją nėra. Žinoma, kilus išorinėms ar įsivaizduojamoms grėsmėms ir nemokant pačiam valdyti savo subasmenybių, natūralu, kad aktyvuosis nerimaujančioji. Bet lygiai taip pat aktyvuoti galima ir kitą (čia svarbu nemanyti, kad nerimas yra kažkoks blogis. Visi jausmai, jei jie savo laiku, yra naudingi. Tas pats nerimas telkdamas dėmesį į būsimą svarbų įvykį leidžia koncentruotai ruoštis būtent jam. Žinoma, jei jis bus per didelis – pasiruošimui trukdys. Bet lygiai taip pat santykiui trukdo ir per didelis meilės jausmas).
Tad žiūrint per subasmenybių akinius atsiskleidžia egzistencializmo ribotumas. Jis vieną iš subasmenybių pavertė pamatu, kai tuo tarpu tai tik priklausomai nuo konteksto (ar nuo paties žmogaus valios) esanti aktyvuota subasmenybė. Šventumo subasmenybė neišgyvena egzistencinio nerimo. Jai mirtis nėra tai, kas mirtis yra egzistencialistams. Puikus to pavyzdys šventasis Pranciškus iš Asyžiaus, kuris vildamasis būti nužudytu, kad kuo greičiau papulti į dangų, veržėsi į nekrikščioniškus kraštus. Deja, jam nepasisekė – niekas nenužudė. Šiuo atveju jis nerimą galėjo patirti nebent dėl to, kad nebuvo nužudytas. Juk jei jis nenužudytas, vadinasi tokia Dievo valia, o ar nereiškia tai, kad Dievas nenori jo į dangų? Šiame kontekste jis nerimą patirtų, nes nuoširdžiai tikinčiajam baisu ne mirtis, o Dievo atmetimas. Bet ar patirtų čia nerimą ateistas? Imkime budizmą.
Budizmui, su savąja reinkarnacijos filosofija, mirtis – tai tik perėjimas iš vienos formos į kitą. Čia nėra Dievo, vadinasi nėra ir religinio nerimo; čia mirtis ne pabaiga – vadinasi nėra ir mirties nerimo. Pastarąją tiesą puikiai iliustruoja Tibeto vienuoliai susidegindami dėl Tibeto nepriklausomybės (tiesa, kyla labai rimtų abejonių, ar tokie vienuoliai supranta Budos mokymą, nes socialiniai politiniai įvykiai – sansara (analogiškai kaip krikščionybėje „ciesoriaus lygmuo“, todėl tiek Jėzui, tiek apaštalams visiškai vienodai, kad Judėja okupuota); arba persakius budistą Jampa Tinley: pasaulio reikalai niekada nesibaigs, todėl mintis: „va šitą dar sutvarkysiu ir tada atsidėsiu dvasingumui“ – niekados prie šio atsidėjimo taip ir neprives.
Bet ar turi budistai savąjį nerimą? Žinoma. Juos labiausiai neraminti turėtų tai, kad jie kitoje reinkarnacijoje galėtų gimti žemesnėje formoje, kuri neleistų jiems siekti nirvanos.
Visi šie pavyzdžiai rodo, kad žmogiškasis nerimas neturi kažkokios tai fundamentalios ir universalios visiems situacijos, kurioje jis būtinai reikštųsi. Arba iš kitos pusės – nerimas mirties atžvilgiu neišvengiamai egzistuoja toje realybėje, kuri vadinasi egzistencializmu.
Juk tiek egzistencializmas, tiek subasmenybių teorija, tiek budizmas, tiek krikščionybė, yra prasmių žemėlapiai, kurie patys ir apgyvendina nerimą bei kitus jausmus tam tikrose (jų pačių interpretavimais) sukurtose situacijose. Todėl jei tokiame žemėlapyje mirtis tai tik durys į laimę – jokio nerimo – Pranciškus pavyzdys.
Bet ne viską lemia ir žemėlapiai. To pavyzdys – savižudžiai. Jie žemėlapių nebeturi (net jei pradžioje ir turėjo). Skausmas toks didelis, kad visos prasmės ištirpo. Todėl jiems mirtis, tai ne išėjimas į kažkur (dangų, naują reinkarnaciją ar kitokios koncepcijos išsipildymą), o žengimas nuo skausmo, kurio pakelti nebegali. Jų atveju, nerimas yra ne mirti, o likti pasaulyje. Nes bet kas, net ir išnykimas, jiems atrodo geriau nei tai, ką jie patiria.
Visi šie pavyzdžiai rodo, kiek stipriai egzistencializmą traumavo pasaulinių karų siaubai, užtvirtindami nerimą ir to laikmečio minties meistrų žiūroje. Turbūt tuometiniams žmonėms nerimas ir baimė buvo ne situacinio, o nuolatinio pobūdžio išgyvenimai. O būnant nuolatos tam tikroje būsenoje, su laiku išnyksta manymas, kad tai tik būsena, ir pradeda atrodyti kad tokiu ir yra žmogiškasis gyvenimas.
Reziumuojant galima sakyti, kad didžiausia egzistencializmo problema yra ne tai, kad jie kintamą dalyką palaikė nekintamu ir įsidėjo savo ribotumo pagimdytą iliuziją į savosios pasaulėžiūros branduolį, o tai, kad nepaisant visko, egzistencializmas yra kabinetinio filosofavimo teorija, kuri savyje nenumato transformuojančiųjų praktikų leidžiančių ne tik tapti savųjų subasmenybių šeimininku, bet ir išskleisti tas žmogiškosios egzistencijos plotmes, kurios be vargo peržengia pasaulinių karų suformuotą mentalinę virvę ant jų paties kaklo. Bet iš kitos pusės, jei tokios praktikos būtų – tokio egzistencializmo nebūtų.
