1 sezone pasakojama lyg ir pagrindinės veikėjos Hanos Baker istorija, ką ji patyrė. Ji atrado 13 priežasčių, kodėl gyvenimas knisa ir reikia nusižudyti. Ji tas 13 priežasčių įrašė į kasetes. 2 sezone Hanos tėvai norėjo paduoti mokyklą į teismą, o skausmą patyrę paaugliai Klėjus, Aleksas, Džesika, Taileris, Zakas ir kiti draugai norėjo, kad Braisas atsidurtų kalėjime už savo blogą elgesį, padarytą 1 sezone. 3 sezone aiškinamasi, kas galėjo nužudyti visų nekenčiamą Braisą.
Pasakysiu nuoširdžiai, po kiekvienos serialo serijos reikėjo apie pusvalandį viską, kas buvo rodoma, suvirškinti, nes serialas gana žiauriai parodo mokyklos ir jame esančių mokinių gyvenimą, tačiau jis parodo tiesą. Turbūt kiekvienoj serijoj buvo priežastis jaustis liūdnai, tačiau buvo daug momentų, kai šokinėjau iš laimės. Tai, kas įvyksta 2 sezone su Taileriu, mane labiausiai sukrėtė. Po tos serijos man tikrai reikėjo pertraukos, kuri buvo vedina skausmo, liūdesio, nevilties. Taip, kaip supratote – žiūrint šį serialą jus daugiausiai užplūs neigiamos emocijos.
Tačiau šį serialą verta pažiūrėti dėl jame vaizduojamų problemų: savižudybė, patyčios, seksualinė prievarta (ne tik moterų, bet ir vyrų), savęs žalojimas, jaunimo nenoras dalintis savo problemomis su suaugusiais. Serialas parodo tai, ko suaugusieji nemato, ko jie net nesistengia matyti. Hanos motina, nuleisdama jos rodomus ženklus, parodė, jog jai net neįdomu, kaip jaučiasi Hana. Gali pasirodyti, kad serialas skirtas paaugliams, tačiau jį turėtų pasižiūrėti ir tėvai, kad suprastų, kokios didelės problemos slegia jų vaikus, nors tėvams jos atrodo mažos. Pati su tuo susidūriau. Pati kentėjau ir vis dar kenčiu nuo savikritikos ir savęs kaltinimų. Tėvai man nepadeda, kad ir kiek ženklų rodau.
Serialas vertas jūsų laiko, nes tik tada suprasite, kiek pasaulyje egzistuoja problemų, nuo kurių mes linkę nusisukti ir toliau gyventi savo „gražų“ gyvenimą. Kai gyvenau Šiauliuose, lankiau vaikų ir jaunimo teatro studiją „Komapinja šauni“. Su grupe 2018 metai statėme spektaklį „Savanoriai į nebūtį“, kuris buvo apie savižudybę – bandėme suprasti, kaip jaučiasi artimi žmonės po mylimo žmogaus mirties, kaip jaučiasi norintys nusižudyti, bandėme parodyti, jog yra tokia problema ir mes jai galime užkirsti kelią. Po spektaklio iš daugumos suaugusiųjų sulaukėme neigiamų atsiliepimų. Kodėl? Ar jie nepasirengę matyti šios problemos? Galbūt jie patyrė panašius dalykus ir jiems skaudu vėl tai išgirsti?
Šį serialą žiūrėsiu kartu su savo vaikais ir apie tai kalbėsiu su jais, nes aš jiems taip rodysiu, kad jų problemos bus mano problemomis ir jie visada man galės pasisakyti, nes visada geriau išgirsti iš vaiko skaudinančią tiesą, nei iš jo girdėti melą, ką aš dariau vaikystėje, nes tėvai nebuvo pasiruošę girdėti mano tiesos.
