Ryte išlipu Vienoje. Stotyje sulaužytu kaklu ir sunkia kuprine laukiu persėsti į traukinį, vykstantį į Donau. Nusiperku kavos, lėtai siurbčioju, stebėdama praeivius. Pro mane eina vyras vienuolio apdaru. Jis skuba. Staiga susipainioja skvernuose. Pargriūva. Jo skverne užslėptas butelis viskio krenta ant stoties plytelių. Prikvėpindamas salę, užliedamas mano batus. Netikėtai ant žemės pritūpęs vienuolis ima šalia jo rankos nukritusią šukę ir prapliumpa juoktis. Suklupęs priešais pat mane, jis pakelia į mane įraudusį besijuokiantį veidą ir purtosi iš juoko, negaliu susilaikyti. Juokiuosi su juo. Juokas griauna mūsų oficialumą, jis stipresnis nei mano taisyklės, kurias kuriu ir kurių nesukuriu, „kaip reikia elgtis su savim, su kitu“, kur sienos, kur pratekėjimai, susiliejimai, persikeitimai tarp manęs ir kito.
