Palaida upė

Nebūtina, kad rodytų filmą, jį pristatytų kokia žinovė, tiesiog pasėdėsiu minutėlę tamsioj salėj, paskendusi minkštam krėsle, portale į magiškus kinematografinius pasaulius, paskui pastoviniuosiu prie „Planetos“ kavinės prekystalio, su nostalgija skenuodama senovišką porcelianą lentynoje. Tokį rudą puoduką turėjo mano močiutė, tai buvo gerasis servizas, kurį ištraukdavo iš sekretero tik apsilankius ypač svarbiems svečiams, kartais net man, ir ant lėkštutės užversdavo didžiulį keksą su rožiniu glaistu. Niekad nesuprasdavau, kodėl jis rožinis, nors skonis tiesiog kaip cukraus, bet dėl to jis neprarasdavo žavesio.

Guliu skersai lovos ir žiūriu į drugį, kuris piešia sudėtingos trajektorijos sukinius ant lubų, apšviestų blausia į viršų nusukta LED lempele. Smagu stebėti, kaip jis sustingsta ir tampa juodu tašku, dėme, ir kai jau beveik apgauna, jog tik pasivaideno gyvybė, staiga padaro neįtikėtiną piruetą ir sustingsta už beveik dešimties centimetrų nuo pradinio taško. Turbūt neras kelio iš troškaus kambario, bet tai ne mano kaltė, neįmanoma laikyti uždarų langų per šį šlapiu šunim tvoskiantį karštį.

Į lovą nepastebimai surietė nereikšmingo pavadinimo „Merlot“, pigus, bet geras butelis. Iš pradžių tik nedrąsiai susiderino su tabule salotomis, bet po kelių akimirkų smegenyse įsijungė sena gera neoninė iškaba „Kodėl ne“ ir palengva link burnos pakilo kokios septynios mažutės taurės, rastos nuomojamos lindynės spintoj.