Nuotraukos autobiografinėje literatūroje: kokiu pasakojimo keliu mus veda žymūs lietuvių ir pasaulio autoriai?

Šaltinis: Shutterstock nuotr.

2021 m. birželio 30 d. 16:32 Augustė Mikulėnaitė

D+ nariams
Prenumeruoti

Teksto santykis su nuotraukomis. Autobiografinė, kitaip egodokumentinė literatūra pirmiausia siejama su autentiška patirtimi, kurią skaitytojai laiko tikra todėl, kad tapatina autorių, teksto pasakotoją ir protagonistą. Tokio pobūdžio tapatinimas, pasak prancūzų teoretiko Philippe’o Lejeune’o, – tai „autobiografinė sutartis“, sudaryta tarp autoriaus ir skaitytojų, kai pats tekstas verčia (pasi)tikėti aprašytais faktais, kaip įvykusiais iš tikrųjų, ir jų sukeltais potyriais.

Tikrovės samprata šiuo atveju komplikuojasi, net kyla klausimas, ar užrašytas liudijimas apskritai gali išvengti fikcijos šešėlio. Kartais glaudų pasakojimo ryšį su tikrove sustiprina kiti elementai, pavyzdžiui, nuotraukos, kurių atsiradimas tekste tarsi sukuria antrą „autobiografinės sutarties“ sluoksnį, skatina dar labiau pasitikėti autoriumi arba priešingai – abejoti jo teiginiais, jei nuotraukos ne tik pertraukia pasakojimą, jį sudrumsčia, bet ir prieštarauja užrašytoms istorijoms. Toks nevienalypis santykis verčia klausti, kokiais būdais fotografijos daro poveikį rašytiniam tekstui, nes tiek atsiminimai, tiek autentiškos nuotraukos, atspindinčios tam tikrus autoriaus gyvenimo etapus, priklauso tikrovės kategorijai. Kokiu būdu vaizdai veikia žodinį kūrinį ir kaip dėl to kinta jo reikšmių sistema, jei nuotraukos nėra suvokiamos vien kaip iliustracija?