„Citizen Kane“ vienas iš prancūzų naujosios bangos pradininkų François Truffaut įvardijo kaip juostą, įkvėpusią naują kino kūrėjų kartą. Visiškai nestebina, jog geriausiu visų laikų filmu pakrikštytos juostos gimimą gaubia nesuskaičiuojamos konspiracijų teorijos, bei kontroversiškos istorijos.
Antai, Pauline Kael pabendravusi su Mankiewicziaus sekretore straipsnyje tikino, jog Welles prie filmo scenarijaus neprisidėjo nei vienu žodžiu. Rita Alexander liudija, jog savo rankomis atspausdino visus 325 pirmojo „Citizen Kane“ scenarijaus juodraščio puslapius. Welles moterų akyse egomaniakas ir vagis. O kas norėtų dalintis geriausio visų laikų filmo laurais?
Dėl vieno šios teisios – berniuko stebuklo etiketė Welles prilipo, o šią režisierius nešiojo su pasididžiavimu. Tuo tarpu, liudytojai, kurių Kael apklausti nė nesivargino (tarp jų ir pats Welles) tikina, jog nors pirmuosius scenarijaus juodraščius parašė Mankiewiczius, tačiau Welles nuolatos atliko revizijas ir korekcijas. Net filmavimo metu, Welles vis dar rašė dialogus, o blankų Mankiewicziaus „Kane“ pavertė keliasluoksniu personažu. Galų gale, be Welles vizijos Mankiewicziaus scenarijus nebūtų tapęs tokiu projektu, kokį šiandien pažįstame.
Tačiau minia mėgsta nuskriausto personažo prototipą. Su tokiu veikėju malonu tapatintis, lengva šį palaikyti ir už jį sirgti. Davidas Fincheris puikiai tai supranta. Ar tai dramaturginiai sumetimai? Norėčiau tikėti, jog taip. Kitu atveju, Fincheris kaip ir Kael – užsimerkia faktams.
„Mank“ – tai tarsi du filmai egzistuojantys tame pačiame laiko ir erdvės kontinume. Vienas jų pasakoja Hermano Mankievicziaus gyvenimo fragmentą – tai tarytum biografinė drama. Kartu ir kelionė laiku į senąjį Holivudą. Sapnų fabriko cechas iš arti. Nusagstytas blizgučiais, skęstantis alkoholyje ir hierarchinėje korupcijoje. Kitas – tai smulkmenos. Odė kino technikams. Juodai balta spalvų paletė, montažas, kadrų perėjimai, scenografija, „kavos dėmės“ ekrano kampuose. Fincheris brėžia paraleles ir atiduoda duoklę asmeniui, kurį paverčia juostos antagonistu. O galbūt čia ir guli šuo pakastas? Vienok, Fincheris kaip ir Kael – užjaučia nuskriaustąjį, tačiau slapta, mažytėmis detalėmis, atiduoda duoklę Orsonui Welles? Paradoksalu.
O štai, atidumu smulkioms detalėms Fincheris pasižymėjo visad. Pakanka atkreipti dėmesį į skaitmeninį kraują ankstesniuose režisieriaus projektuose. Plika akimi atskirti neįmanoma.
Mankiewicziaus batus aspiauna Holivudo chamaleonas – Gary Oldmanas. Kiekviename projekte aktorius nepriekaištingas. Toks ir čia. Tačiau Fincheris visuomet surinkdavo idealų kolektyvą. Net ir dideliais aktoriniais gabumais nestebinantis Benas Affleckas po Fincherio sparnu juostoje „Gone Girl“ sugebėjo perlipti savo vaidybos limitų kartelę. Oldmanui į parankę kimbasi žavioji Amanda Seyfried, kurios įkūnyta Marion Davies spinduliuoja visu, ketvirtojo dešimtmečio Holivudo glamūru ir elegancija.
Ir vis tiek, kad ir koks ištaigus ir tvirtai sukaltas yra Fincherio „Mank“, jame pasakojamos istorijos už gryną pinigą priimti nevertėtų. Kael esė, paskui išleista knygos formatu, buvo diskredituota ir pašalinta iš JAV bibliotekų.
„Kodėl prie scenarijaus autoriaus titrų yra vien Welles pavardė?“, – paskutiniuose kadruose klausia žurnalistai. “
„Čia Holivudas!“, – šypteli Gary Oldmano Mankiewiczius.
Ir iš tiesų, čia Holivudas. Vieta, kurioje vardan dramaturgijos užsimiršta faktai.
