Lietaus muzika. VI skyrius

„Žmogus miršta svetima mirtimi – iš baimės, kad nereiktų mirti savąja. O prieš tai jis gyvena svetimą gyvenimą iš baimės gyventi savąjį“, – Jurga Ivanauskaitė. Romanas „Lietaus muzika“, paremtas tikrais žmogaus išgyvenimais, atradimais ir netektimis. Dalis istorijos išgalvota, kad skaitytojo dėmesys išliktų iki pat neįtikėtinos pabaigos...

– Atleiskite, pone! – Nuskambėjo sodrus nepažįstamas vyriškas balsas mintyse. 

Krūptelėjau. Staiga mylimos merginos veidas, besijuokiantys draugai ir viskas aplinkui ėmė blukti, tarsi senas piešinys, naikinamas laiko, ir aš atmerkiau akis. 

– Pone! Ar jums viskas gerai?! – Vėl tarė balsas. 

Prireikė minutėlės, kad susigaudyčiau, kas vyksta ir kur esu. 

Ak, taip. Vėl sėdėjau ant šlapio suolelio prie upės. Priešais mane trypčiojo du rūstaveidžiai policijos pareigūnai. Matyt, pastebėję keistą tipą, naktį sėdintį pakrantėje lietui lyjant, nutarė su manimi pasikalbėti. Iš tiesų, tai nebuvo ko stebėtis. Jų vietoje būdamas ir aš būčiau panoręs pasižiūrėti iš arčiau į tokį kvailį.

– A…Taip, ačiū, man viskas gerai, pareigūnai, – atsakiau, nenoriai sugrįždamas į realybę. 

Pareigūnai pasikeitė įtariais žvilgsniais.

– Pone, ką jūs čia veikiate? Juk lyja ir jau labai vėlu, – paklausė vienas.