Taigi, duobėje spėjusios įsikurti antytės išskrido, nustojo kurkti ir varlės. Visiems rūpi, kaip tas pastatas atrodys, ar neįvyks absurdas, kokių Nidoje netrūksta: saulės laikrodis ant Parnidžio kopos (akmuo ant smėlio!), privatus gyvenamasis namas, įsibrovęs į Thomo Manno vilos aplinkos zoną, buvusi sovietinių ponų poilsiavietė „Rūta“, įgijusi naujus šeimininkus ir kažkokį hermafroditinį pavadinimą „Nidus“ (taip pat pavadintas ir vienas iš laivų uoste!), erzinanti beskonė freska katalikų bažnyčioje, sugadinusi ramią baltą sieną prie altoriaus, ar paminklas kopose Sartre’ui ir kt.
Tačiau pastaruoju metu čia būta ir pozityvių dalykų. Laikas pradėti verti tų šviesių įvykių karolius ir karoliukus. Pagaliau atnaujinta Prieplauka su restoranais, naują gyvenimą pradeda senasis turtingos biografijos Nidos švyturys, kai kur jau įrengiami modernūs šiukšlių konteineriai ir atliekami kiti darbeliai. Po nykoko karantininio sąstingio birželio pradžioje įvyko netikėtas labai įdomios parodos atidarymas: klaipėdietis fotografas Darius Vaičekauskas su parodos kuratore Egle Deltuvaite atvežė į Nidą jau nemažai po Lietuvą keliavusią parodą, bendrą Amerikos ambasados ir Lietuvos projektą, skirtą Šiaurės Amerikos indėnams atminti. Fotografijų autorius Edwardas Sheriffas Curtisas (1868–1952), didžiąją gyvenimo dalį paskyręs indėnų genčių etnologiniams tyrimams ir bandymui juos (kas dar buvo likę) įamžinti fotografijose, savo veiklą pradėjo 1905 metais kaip savamokslis.
Kelionėse iš vienos genties į kitą teko patirti daug išbandymų ir vargo. Ilgainiui unikaliais Curtiso darbais, pirmą kartą parodytais gimtajame Sietle, buvo susidomėta plačiau, jį kvietėsi talkinti mokslinės ekspedicijos (pavyzdžiui, keliaujant kaip oficialiam fotografui su politiko ir verslininko Williamo Averello Harrimano ekspedicija į Aliaską), ilgainiui jo ambicingus siekius ėmė remti ne vienas žymus ir turtingas žmogus (tarp jų – Theodoreʼas Rooseveltas). Curtisas ne tik fotografavo, bet ir primityviu garso atgaminimo aparatu įrašė 10 tūkstančių dainų, muzikos, pasakojimų iš daugiau nei 80 indėnų genčių, visa tai sugulė į kelias dešimtis specialių leidinių. Daug metų praleidęs tarp įvairių genčių indėnų, vėlesniais metais jis išleido puikų mokslinį darbą „The Norh American Indian“. O žinoma žurnalistė ir rašytoja Laurie Lawlor, šį unikalų žmogų pavadinusi „šešėlių gaudytoju“, taip pat įvardija ir savo knygą – „Shadow Catcher“.
2018 metais ši paroda pirmiausia buvo nuvežta į penktąją Plungės fotografijos bienalę ir atidaryta puikiuose Mykolo Oginskio rūmuose. Turėjo didžiulį pasisekimą. Mat bienalė jungė dvi temas: „Amerikos fotografijos pionieriai“ ir „Amerika lietuvių fotografijoje“. Paskui Curtiso kolekciją nutarta parodyti įvairiose Lietuvos vietose. Taip ji, JAV ambasadoriaus lydima ir pristatoma, atkeliavo į Nidą, kur katalikų bažnyčios apačioje, nedidelėje bendruomenės namų salėje, yra išeksponuota. Atidarymo sąlygas diktavo karantinas, leista dalyvauti tik 30 žmonių; paroda atrodo palyginti nedidelė, bet joje yra apie 50 įvairaus formato darbų. Kai kurios genčių vadų ir paprastų bendruomenės narių portretinės fotografijos mūsų jau anksčiau buvo matytos viename ar kitame leidinyje apie indėnus, bet tai tik dar labiau patraukia, tarsi būtum sutikęs senus pažįstamus. Mane ypač jaudino įvairaus amžiaus tradiciškai pasipuošusių vyrų ir moterų portretai, ypatingi jų veidai – labiausiai stebina jų išraiška: santūrūs ir ramūs, valingai sučiauptom lūpom, mįslingi, į tolį, nebūtį ar amžinybę nukreiptais žvilgsniais. Ne į mus, ne į kamerą. Ir darosi graudu, ir širdį dreskia, kai žinai, kad būtent jiems teko prarasti savo namus ir laisvę. Domėtis indėnais ir juos fotografuoti Curtisas pradėjo, kai suvokė gyvenąs ne savo žemėje... O kiek šiandien tokių vietų, kur užkariautojai be sąžinės graužimo gyvena ne savo žemėse? Gražiai ir paprastai apie parodą kalbėjo JAV ambasadorius, o šiandieninis Neringos meras Darius Jasaitis taip pat pripažino, kad gyvena ne savo žemėje.
*
Važiuodama ilgą kelią namo, autobuse skaičiau septintąjį kultūros almanacho „Dorė“ numerį (2019). Turiu atvirai prisipažinti, kad almanacho kūrimosi pradžioje dvejojau dėl jo ateities, man atrodė, kad neringiškių autorių ratas gali susiaurėti, o pastangos juos suburti – išsekti. Tačiau almanachas, nors ir nelygiais žingsniais, kelia vis daugiau pasitikėjimo ir įgauna savo dėsningai brėžiamą kryptį. Daugėja rimtų mokslinių straipsnių apie Kuršių nerijos istorinę praeitį ir bandymus susieti ją su dabartimi. Pirmiausia tai dr. Nijolės Strakauskaitės, puikių knygų autorės, aktualios įžvalgos „Kaip išgelbėti Kuršių neriją? Istorijos pamokos“, almanacho sudarytojos ir redaktorės Raimondos Ravaitytės-Meyer labai įdomus pokalbis su profesoriumi Vasilijumi Safronovu „Kuršių nerijos istorija – kitu žvilgsniu“, verčiantis giliau susimąstyti. Įdomu skaityti Kastyčio Rudoko įžvalgią N. Strakauskaitės knygos „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“: nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m.)“ recenziją „Refleksijos: kaip Juodkrantė netapo utopija realybėje“. Taip pat patraukia gan objektyvi dr. Marijaus Šidlausko recenzija, skirta Aurelijos Mykolaitytės knygai „Kuršių nerija lietuvių literatūroje“. Įdomūs almanacho sudarytojos Raimondos Ravaitytės-Meyer parengti Nidos dailininkų kolonijos tapytojo H. J. B. Kallmeyerio, vadinto briedžių tapytoju, sūnaus Lotharo prisiminimai ir senų laikų nuotraukos.
Gražu, kad almanache stengiamasi vienaip ar kitaip paminėti ir Neringai nusipelniusius žmones – prezidentą Valdą Adamkų, Juodkrantės istorinės atminties saugotoją pedagogę ir literatę Aldoną Balsevičienę, būrį Liudviko Rėzos premijos laureatų, Nidos dailininkų dabartinės kolonijos įkvėpėją ir globėją Rasą Antanavičiūtę (įtraukiant operos „Saulė ir jūra“ triumfo Venecijoje paslaptis), jame skelbiami pokalbiai su įdomiais istoriją paliudyti gebančiais žmonėmis (pavyzdžiui, su Nobelio premijos laureate lenkų rašytoja Olga Tokarczuk). Paminėtas ir visiems nidiškiams, ir jų svečiams buvęs pažįstamas žuvų kiemelio „Tik pas Joną“ savininkas senelis Jonas. Stengiamasi skirti dėmesio žmonėms, nusipelniusiems šiam kraštui, taip pat aktualiems dalykams – paveldo saugojimui (pavyzdžiui, Juodkrantės įkūrėjo vilos istorija), naujovėms. Numeryje pateikiama 40-metį mininčios Neringos sporto mokyklos istorija, šio krašto gyventojų liudijimai „Tikros istorijos“ ir kiti dalykai. Visko čia neišskaičiuosi. Taigi – imkit ir skaitykit.
O viską vainikuoja senos, jau praeito šimtmečio pabaigos, Aleksandro Ostašenkovo Kuršių nerijos, šio paslaptingo neramaus krašto, vaizdų įkvėptos fotografijos. Ir stebiuosi, kad Nidoje sunkiai gausi gerą dabartinį atviruką. Dominuoja neskoningi, miesčioniškos dvasios, prastos kompozicijos atvirukai, kuriuos siuntinėjam į visą pasaulį. Tai vienas iš Neringos paradoksų.
