Visais laikais dvasinės atramos bei terapijos ieškoma mene, literatūroje. Populiarūs sukrečiantys vaizduojamojo meno, muzikos kūriniai. Grožinė literatūra apie praėjusius amžius, prisiminimų nostalgija, paskenduolės gėdą, nuspalvintą tradicinę sentimentalią buitį – jau nebeaktuali. Įvairesnę pasaulėjautą ir margesniais stiliais savo įsitikinimus gina urbanistinė literatūrinė kūryba. Vienas tokių kūrinių yra Algimanto Romanausko „Krauju palaimintos plunksnos“. Tai yra emigracijoje gyvenančio rašytojo darbas, užgimęs dar Lietuvoje. Būti rašytoju geba ne kiekvienas, o ką reiškia būti rašytoju, pačiam romano autoriui?