Netoliese, už kanalo, buvo ir advokato Wölscho kontora. Advokatas pažadėjo man pasiteirauti apie kalinius [tarp jų turėjo būti ir Landsbergio-Žemkalnio sūnus Gabrielius], o raštą advokatui į Tilžę žadėjo paruošti vakare, 17 val., prašė tuo laiku ir užeiti, nes dabar neturįs absoliučiai nei minutės laiko.
Išėjome su Jasiunevičium pasivaikščioti į uostą. Juokaudamas rodžiau į fachverkinius uosto sandėlius ir sakiau: „o ryt, kai anglai šią naktį apvalys Karaliaučių, rasime šioj vietoj vien degėsius...“
Grįžom į viešbutį, papietavom. Kažkodėl man parūpo pasidaryti visų tų dokumentų nuorašus, kuriuos turėjau vakare atiduoti Wölschui. Tą ir padariau.
Penktą valandą aš jau buvau pas Wölschą. Pastebėjau jo nepaprastą susirūpinimą ir nervingumą. Jis pranešė man, kad teiravosi dėl kalinių, Karaliaučiaus kalėjime tokių nėra ir nebuvę. Laišką galėsiąs paruošti tik rytdienai 11 val., nes šiandien turįs tuoj labai svarbų posėdį. Paėmė iš manęs d-ro Schmidto laišką su priedais ir skubiai atsisveikino. Ką darysi? Reikia palaukti rytdienos. Pavakarieniavome ir dar kiek pavaikščioję nuėjom gulti. Nakčia, VIII 30, 0 val. 50 min. pažadino mus sirenų kauksmas. Aš pašokau ir tuoj ėmiau iš kuprinės į portfelį kraustyti Gabriuko daiktus. Labai skubėjau. Instinktyviai jutau, kad tuoj „prasidės“. Jasiunevičius dar siūlė į slėptuvę neiti. Atsakiau: „Būtinai eiti!“ Išsigando ir Jasiunevičius, paskubom čiumpa lagaminą su dokumentais ir kitokiais prekybai vertingais, brangiais dokumentais.
Vos atsidūrėm slėptuvėj, kai prasidėjo anglų pažadėtoji velniava. Tai buvo lygiai 1 val. nakties.
Viešbučio slėptuvė – tai koridorius, gana siauras, gal kokio 1,2 m išilgai brandmauerinės sienos, ugniasienės. Koridorius švarus, baltom plytelėm sienos ir grindys išklotos. Centre įėjimas iš viešbučio vestibiulio, o galuose du atsarginiai išėjimai. Slėptuvėje buvo gal kokie 30–40 žmonių, jų tarpe kelios moterys ir keli kariškiai. Viskas aplinkui virė ir dundėjo, tarytum būtumėm buvę patalpoje šalia kažkokio milžiniško vandens malūno.
Beldimas ir dundėjimas buvo ritmingas, ir ne vienas ėmė po kiek laiko snausti, p. Jasiunevičius tai ir visai užmigo. Aš sėdėjau pasilenkęs, rankom galvą parėmęs. Neskirdavau atskirų sprogimų, nes anglai formaliai Karaliaučių tą naktį malė. Staiga tarytum požeminis smūgis sudrebino visą mūsų slėptuvę. Primirko [= prigeso] šviesa, tačiau neužgeso. P. Jasiunevičius pašoko baisiai nusigandęs. Pamenu, visas virpėjo kaip drugelio sparneliai.
„Volltreffer!“ – išgirdau vieną antrą autoritetingą balsą. Tuoj metėsi trys grupės prie išėjimo. Veltui!.. Keturių aukštų senas viešbutis užgulė visus išėjimus. Beviltiška buvo mėginti atsikast, tai neįmanoma – virš mūsų milžiniška krūva plytų ir kitokios medžiagos. Gyvi palaidoti!.. Netrukus pradėjo skverbtis ir pikti dūmai. Tuoj panaudojom vandenį iš dviejų pilnų statinių. Pamirkom visų pirmiausia nosines, nes kvėpuoti darėsi kas minutę sunkiau. Du vokietukai surado sienoje silpnai užmūrytą, matyt, atsargai paliktą nedidelę, bet pakankamą „iššliaužti“ skylę. Atsirado ir laužtuvas bei kirka.
Bematant skylė buvo išvalyta, ir mes visi ramiai, viens paskui kitą, iš eilės, ant pilvo iššliaužėm iš savo slėptuvės į gretimo namo kažkokį tamsų rūsį. Karininkai tuoj su pagalba elektrinių lempučių rado kitoj sienoj dar vieną vietą, matyt, šviežiai užmūrytą. Tuoj imta kalti, ir netrukus pamatėm akinančią šviesą. Prasivalėm ir vėl, kaip anksčiau, išlipom į kažkokį laiptų narvelį, pro didelį pailgą langą pamatėm milžinišką liepsną. Tuoj laipteliais pakilom į parterį ir pakliuvom į kažkokią krautuvę ar kontorą, dabar ir neatsimenu gerai, kas ten buvo. Susirinkom visi ir stebėjom pro didelę vitriną neįprastą gaisro vaizdą. Kas nėra to matęs, tam sunku ir įsivaizduoti ar patikėti. Aplinkui viskas degė. Nuo stogų varvėjo kažkokia tiršta masė, apakinančios melsvai geltonos šviesos, panašiai kaip šveicavimo šviesa. Pati gatvė degė taip pat vietomis ta pačia apakinančiai melsva ugnim. Čia pat praūždavo ugnies viesulas, tarytum žiemos sniego pūga, su kažkokiu šiurpiu staugsmu žiežirbos it sniegaitės [=snaigės] apiberdavo ištisai visą gatvę, tai staiga pakildavo į viršų, tai sūkuriais, sraigtais lyg dulkių debesys. Įsiutusios audros susukdavo ugnies kūgius.
Ten eiti, pasirodo, negali. Išsigandę, kvapą užėmę, stovėjome mes visi ir žiūrėjome su neapsakoma baime į gatvę. Visi gerai supratome, kad netrukus stiklas, kad ir labai storas, temperatūros neatlaikys, o ir to stiklo metalinis rėmas kiekvieną minutę ims deformuotis. Išeities, atrodė, nebuvo jokios. Tie patys gelbėjimo žmonės laikė rankose įrankius ir abejojo: „daužyt ar nedaužyt vitrinos?“ Čia pat stovėjęs aukštas, senas karininkas, rods, pulkininkas, sukryžiavęs ant krūtinės rankas ramiai tarė: „Na, tai ką, brangūs ponai?.. Ten mūsų slėptuvėje būtume uždusę, čia sudegsime, gi išėjus į gatvę, kaip matote, iškepsime!..
Mūsų atsirasdavo vis daugiau, ir pradėjome visi dusti. Įstrižai nedidelės aikštės, skersai gatvę, degė kinematografas „Alvahambra“,2 degė iš viršaus į apačią, o apačioj pamatėm kažkokias žmogystas prie įėjimo, kuris buvo bene vienintelis taškas, vieta, kur nedegė. Kaip skęstantis, žmonės sako, šiaudelį griebia išsigelbėti, taip ir čia sužibo kažkokia viltis ir „gelbėtojai“ tvakstelėjo kirkom į langą.
Neišpasakytas karštis staiga spustelėjo mus visus. Kažkoks vokietukas šūktelėjo mums, kad bėgtumėm su juo, kad jis pažįstąs gerai senamiestį ir išvesiąs mus į Nordbankhofą, o ten gyvena jo teta... Keistas ir netikėtas pasiūlymas. Kodėl jis mums tai pasiūlė?.. Tačiau nebuvo laiko svarstymams, šokom į degančią gatvę ir šokinėdami per liepsnojančias vietas movėm stačiai į „Alvahambrą“ pro duris, žemyn į slėptuvę, tačiau mus sulaikė iš slėptuvės einą žmonės. Ten eiti, pasirodo, negalima, nes ten jau duso žmonės.
Vienintelis išsigelbėjimas – išbėgti iš degančio rajono ir tai kuo greičiausiai. Mūsų naujasis palydovas įsakė sekti paskui jį, ir mes pasileidom visi trys pavojingon, bet neišvengiamon kelionėn. Karštis buvo neišpasakytas, daug kas gatvėse staiga „užsiliepsnodavo“ ir staiga it degtukas, siera perdaug užpiltas, sudegdavo. Šokinėdami per laužus ir lauželius, perbėgdami iš vartų į vartus, kur pastebėdavom mažesnę ugnį, pasiekėm bažnytėlę, kuri čia pat prie viešbučio buvo, tik ją pasiekti tai ilgas ir sunkus kelias. Čia pat prie bažnytėlės ir baseinas su vandeniu. Mes netrukom juo pasinaudoti. Vanduo, kad ir labai šiltas, mus gerokai ne tik atgaivino, bet ir kuriam momentui saugojo nuo karščio. Sakau, momentui, nes bematant buvom jau sausi. Dar valandėlė pasiryžimo, ir pasiekėm kažkokį parką, kurio viena dalis degė. Mūsų gelbėtojas mus vis ragino ir ilsėtis nedavė. Vis kažkokia jėga jį traukė prie to Nordbankhofo. Mes sekėm paskui, nes matėm ir stebėjom tikrai to žmogaus didelį apsukrumą ir, matyt, praktiką. Tik vis buvo neaišku, kodėl jis mus pasirinko? Mus, svetimtaučius? Kodėl? Ir vis ragindavo: „Schnell, schnell! Es ist sehr gefärlich!..“ Bėgom pro degančius Karaliaučiaus parodos paviljonus. Karštis buvo neišpasakytas... Tačiau nugalėti reikia, nes už tų paviljonų išganinga jau Nordbankhofo didžiulė aikštė.
Nugalėjom ir šį pragarą, nors turiu pasakyti, kad buvo momentas, kai karštis taip svilino, jog atrodė, kad tuoj suliepsnosiu. Gerokai apsvilom ir galų gale atbėgom į aikštę ir nugriuvom į esamą priešais stotį žalumyną. Išsigelbėjom. Tuo pačiu momentu pamaniau: „Jei šį kartą gyvas išlikau, tai Gabriuką tikrai rasiu ir greit! Kitaip negali būti.“
Geradaris vokietys kažkur dingo, ir mes jo daugiau nematėm. Nors ir degė visi aplinkui esantys didžiuliai pastatai, tačiau aikštė tokia didelė, kad žaliajam plote nejutom net gaisro kaitros. Gulėjom ir stebėjom priešais degančią stotį. Nedegė tik nuošaliai stovįs Radiofonas. Gatvėmis ūžė begalė gaisrinių mašinų, kurios čia atlėkė vos ne iš visų Prūsų, tačiau į degantį senamiestį prasimušti pro griuvėsius ir ugnį negalėjo, todėl netrukus užplūdo kone visą stoties aikštę. Taip išgulėjom iki 9 val. ryto. Vaizdas buvo klaikus. Mėginom paeiti link viešbučio aplinkiniais keliais pro uostą. Tarytum pranašas – vakar čia pat su Jasiunevičium, eidami pro sandėlius, jog [=juk] sakiau, kad atlėkę anglai nušluos tuos fachverkinius sandėlius ir paliks vien degančius. Taip, aplink viskas buvo tuščia, tik krūvos – ir tai, stebėtinai, nedidelės – degulių ir pelenų... Kanale matėm baigiantį iš vidaus degti ir vargšą belaisvį kaunietį vilkiką – „Perkūną“. Šen bei ten gulėjo nusvilę, sudegę žmonės. Priartėjom ir prie advokato Wölscho namų... vietos!.. Ničnieko neliko – didžiulė... duobė! Ant tilto vėl keli apdegę lavonai... Toliau nebegalėjom eiti, nes viskas dar tebedegė ar tebesmilko tamsiais, graužiančiais ir dusinančiais dūmais. Pasukom stoties link. Laimei, stotis nesubombarduota. P. Jasiunevičius siūlė pa[si]likti ir paimti iš policijos liudijimą dėl subombardavimo. Tačiau man rūpėjo Tilžė ir aš, įtikinęs jį, kad vis tiek dabar nieko negausime, nes dar viskas tebedega ir dar ilgai tebedegs. Ir aš, reikia pasakyti, neklydau. Karaliaučius degė dar ištisą savaitę. Nupirkau du bilietus į Tilžę.
Parengė Vytautas LANDSBERGIS
1 Jasiunevičius – rangovinės kompanijos „Rentinys“, kuri įdarbindavo lietuvius, atvykusius į Vokietiją, direktorius. Taip jį apibūdina atsiminimų autorius, nors šiaip keliskart mini „Rentinio“ vadovą Sliesoraitį.
2 Turbūt „Alhambra“.
Apie autorių: Vytautas Landsbergis-Žemkalnis įvairiais atvejais, dažnai priešokiais, rašė atsiminimus. Jų yra skelbta pagrindinėse atsiminimų ir dokumentų knygose „V. Landsbergis-Žemkalnis. Iš atminties ekrano“ (2009), „Mamutė. Ona Jablonskytė-Landsbergienė“ (2020), bet šeimos archyve dar gausu ir neskelbtos šio pobūdžio medžiagos. Architektas yra detaliai aprašęs savo sūnaus Gabrieliaus gelbėjimo iš gestapo kalėjimų odisėją. Glaustai apie tai pasakojama knygelėje Hochverrat (1990) ir „Iš atminties ekrano“. Fragmentas, kurį dabar siūlome, apie baisųjį Karaliaučiaus bombardavimą 1944 m., turi ir istorinio liudijimo reikšmę.
