Popovas gimė 1912 metais tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, Dubrovnike, turtingo serbo šeimoje, turėjusioje nemaža šachtų, gamyklų, įvairių įmonių... Tėvas savo sūnus taip mylėjo, kad jiems net pastatė vilą Adrijos jūros pakrantėje, kur Dušanas su savo broliais praleisdavo ištisas vasaras. 1929 metais tėvas Dušaną pasiuntė mokytis į Angliją, kur iš mokyklos už nepaklusnumą jis netrukus buvo išmestas, tad mokslus teko tęsti jau Prancūzijoje. 1930 metais Dušanas įstojo į Belgrado universiteto teisės fakultetą. Tuo metu jis tapo bene populiariausiu Jugoslavijos sostinės restoranų, naktinių klubų bei viešnamių lankytoju. 1934 metais įstojo į Freiburgo universitetą Vokietijoje, kur rašė disertaciją teisės daktaro vardui. Pažinojo daug žmonių, įtakingų Vokietijoje, tačiau niekino nacionalsocialistinę ideologiją ir tuometinį režimą.
Popovas dalyvaudavo studentų debatų klube, kur nuginčydavo nacionalsocializmo šalininkus, netgi parašė keletą antinacinių straipsnių Jugoslavijos spaudai. Universitete Dušanas susidraugauja su danų kilmės vokiečiu Johanu Nielsenu Jebsenu (kuris mėgo, kad jį vadintų Džoniu), to paties debatų klubo prezidentu. Abu turtingų tėvų sūneliai, sau nieko negailėjo... Jų gyvenimo stilius buvo prabangus ir iššaukiantis. Antai J. Jebsenas važinėjo automobiliu „Mercedes 540 K“, iš kurio variklio gaubto kyšojo žvilgančio chromo išmetamasis vamzdis, o D. Popovas – BMW.
„Abiem mums patiko elegantiški automobiliai ir gražios moterys, be to, abu turėjome pakankamai pinigų tiek vienam, tiek kitam“, – pasakojo D. Popovas, dar mėgęs ir slidinėti Alpėse.
1937 metais Popovas apsigina daktaro disertaciją ir ruošiasi tai atšvęsti Paryžiuje, bet nespėjus įsėsti į traukinį, susiimamas gestapo, apkaltinant „komunistine propaganda“. Jo draugas J. Jebsenas, sužinojęs apie areštą, iš karto pranešė Dušano tėvui, kuris kreipėsi į Jugoslavijos premjerą M. Stojadinovičių, o šis savo ruožtu – į Vokietijos reichsmaršalą H. Geringą, kuris įsakė Popovą išlaisvinti, šiam pasižadėjus per 24 valandas palikti Vokietiją. Grįžęs į Jugoslaviją, Dušanas užsiima teisininko praktika. 1940 metų vasarį J. Jebsenas atvyksta į Belgradą, kur prašo Popovo padėti gauti licenziją įsigyti laivui su Jugoslavijos vėliava. Tuo metu dėl karo Triesto uostas buvo blokuojamas Sąjungininkų, tad Johanui, užsiiminėjusiam jūrų prekyba, neutralus laivas buvo labai parankus. Dušanas pažadėjo padėti, ir Johanas grįžta į Berlyną surinkti reikiamus licenzijai dokumentų.
Po dviejų savaičių vėl atvyksta, ir didelei Dušano nuostabai, praneša, kad yra užverbuotas Vokietijos žvalgybos – Abvero. Mat, Jebsenas yra silpnos sveikatos, ir kai atėjo šaukimas į kariuomenę, vienintelis kelias išsisukti nuo jos buvo tapti agentu. Popovą sukrėtė toks draugo, kurį pažinojo kaip įsitikusį antinacį, poelgis. Negana to, Johanas dar pradėjo kalbinti savo draugą taip pat dirbti Vokietijos žvalgybai. Jebsenui išvykus, Popovas iškart kreipėsi į Jungtinės Karalystės ambasadą, kur papasakojo apie jo verbavimą ir pasisiūlė dirbti MI6. Žinoma, iš karto jo prašymas nebuvo priimtas, ir tik kai pažadėjo užverbuoti savo draugą dirbti britų žvalgybai, jį priėmė. Pirmoji užduotis Dušanui buvo – užsiverbuoti Abverui. Taip D. Popovas tapo dvigubu agentu (iš tikro trigubu, nes dirbo dar ir Jugoslavijos žvalgybai). Dvigubu agentu buvo priverstas tapti ir Jebsenas.
Abveras davė Popovui nemaža pinigų ir pasiuntė į Londoną, kur jis tapo „verslininku“, būtent dėl to jis galėjo laisvai keliauti po Europą. Dažniausiai jis vykdavo į Portugaliją – tuometinį šnipų rojų. Štai čia, Lisabonoje, Dušanas ir susitiko su būsimuoju bondianos autoriumi – Janu Flemingu. Šis tuomet taip pat dirbo britų žvalgyboje, ir viena jo užduočių buvo sekti serbą, nes juo dar nevisiškai buvo pasitikima. Popovas, žinoma, pastebėjo sekimą, ir nusprendė paerzinti Flemingą. Užsukęs į vieną žymiausių to meto kazino Estoril, serbas pastatė visus jam britų žvalgybos išduotus 50 000 dolerių (kas šiais laikais prilygsta maždaug 920 000), ir šiuo veiksmu vos nesukėlė širdies priepuolio Flemingui. Vienok, tai buvo iš anksto apgalvota avantiūra. Žaidėjas, kuriam buvo mestas šis iššūkis (beje, lietuvis) tokių pinigų neturėjo (Popovas apie tai žinojo) ir iš žaidimo gėdingai pasitraukė. Vėliau šį epizodą Flemingas panaudojo savo pirmajame romane „Casino Royale“.
Abveras Popovu pasitikėjo netgi labiau nei britai, jam taip pat davė nemaža pinigų, kuriuos agentas sėkmingai leido lošimo namuose, restoranuose ir kur tik norėjo. Be abejo, ir moterų netrūko. Visa tai matė Flemingas, ir jam tai padarė didelį įspūdį. O kaip gi kitaip – juk po karo taip pat ir šio serbų avantiūristo bei lovelaso įtakoje atsirado Džeimsas Bondas.
Nestokojantis vaizduotės Dušanas, patogiai sėdėdamas viešbučio terasoje ir gurkšnodamas martinį, kurpė „svarbius“ pranešimus vokiečiams. Aišku, čia jam šiek tiek padėjo britų žvalgyba, bet nemaža informacijos jis gaudavo iš laikraščių, ir prie jų pridėdamas „iš lubų“ prigalvotas įtikinamas smulkmenas, tokiu būdu maustė vokiečius. MI6 nutekindavo ir vieną kitą tikrą, bet nereikšmingą paslaptį, kad agentas įgautų dar daugiau pasitikėjimo. Sąjungininkams Popovo dezinformacija daug padėjo, kovojant prieš Vokietiją.
Lisabonoje agentas susitikinėjo tiek su britų, tiek su vokiečių žvalgybų atstovais. Svarbiausia šiuo atveju buvo – nesumaišyti susitikimų laikų ir vietų... Vokiečiai Popovą išmokino daug įvairių žvalgybinių gudrybių, kurias jis vėliau sėkmingai pritaikė prieš juos pačius.
Britai agentui suteikė slapyvardį Tricykle („Triratukas“). Nežinia, kodėl – ar dėl to, kad jis buvo trigubas agentas, o gal dėl jo pomėgio užsiimti seksu iš kart su trim moterim? Vokiškas jo pseudonimas buvo Iwan, o jugoslaviškas – Duško („Mielasis“).
Beje, tuo metu, kai Popovas dirbo Portugalijoje, jo tiesioginiu vadovu buvo Kim Philby, tuometinis MI6 rezidentas Pirėnų pusiasalyje, ir tuo pačiu... Sovietų slaptųjų tarnybų agentas. Apie jo išdavystę tik 1952 metais pradėjo įtarti britų kontržvalgyba (Philby sovietams dirbo jau nuo 1934-ųjų), bet nesant tiesioginių įrodymų, jį tik atleido iš tarnybos. Betgi jau po ketverių metų Philby vėl priimamas į MI6! Paskirtas rezidentu Beirute, ten pradirbo net septynerius metus, ir 1963-aisiais, kai jau visai pradėjo svilti padai, tiesiai iš Beiruto paspruko į Sovietų sąjungą... Philby Jungtinei Karalystei ir sąjungininkams pridarė labai daug nuostolių, ilgą laiką net vadovavo sovietinių agentų tinklui MI6 viduje – taip vadinamam „Kembridžo penketukui“. Jis laikomas bene žymiausiu išdaviku britų žvalgybos istorijoje.
1941 metais Abveras Popovą pasiuntė į JAV, kur jis turėjo kuo daugiau sužinoti apie ten gaminamas raketas, taip pat įkurti žvalgybos agentų tinklą. Dar viena svarbi užduotis – išžvalgyti amerikiečių karinio jūrų laivyno bazę Perl Harbore... Amerikoje Popovas iškart susisiekė su JAV Federalinių tyrimų biuru, jo priklausymą JK žvalgybai patvirtino ir MI6. Vienok FTB vadovas E. Huveris nepasitikėjo juo. Gal dėl to, kad Dušanas ir Amerikoje neatsižadėjo savo lovelaso ir lošėjo reputacijos. Niujorke jis už vokiečių žvalgybos pinigus jau pačią pirmą dieną tiesiai iš vitrinos perka prabangų automobilį „Buick Cabrio“ raudonos odos sėdynėmis – ano meto mados šauksmą. Apsistojęs viešbutyje Waldorf Astoria, išsinuomoja brangiausius apartamentus ir išleidžia 12 tūkstančių dolerių kambarių pertvarkymui, taip pat pasisamdo kiną virėją, jam asmeniškai gaminusį valgius. Puritonas Huveris, žinoma, pasibjauri tokiu elgesiu, ir liepia agentui palikti šalį. Dušanas neskuba to daryti, bet kiekvieną dieną sėdi restoranuose ir lošimo namuose, ir vis su kita moterimi. Taip pat jis susipažįsta ir su garsia to meto aktore Simona Simon. Vokiečiams, be abejo, jis ničnieko gero nepraneša, tik reikalauja dar pinigų, nes tie niekingi 80 000 dolerių jau baigėsi... Šie pinigų jam nebesiunčia, ir Dušanas, vis tik išsireikalavęs dar 25 000 dolerius „kelionei“, priverstas grįžti Europon.
Savo autobiografijoje D. Popovas rašo, kad Huveris 1942-aisiais Niujorke griežtai įspėjo jį dėl esą visas ribas peržengiančio jo gyvenimo būdo. „Aš vadovauju švariausiai pasaulio policijos organizacijai, o jūs ateinate iš niekur, per šešias savaites patogiai įsikuriate prabangiame būste Parko aveniu, užsiimate meilės romanais su kino žvaigždėmis, laužote svarbius įstatymus ir bandote papirkti mano darbuotojus. Nedelsdamas jus įspėju, kad tai man tikrai nepatinka“. Į šiuos priekaištus agentas atkerta: „esu ne šnipas, kuris pavirto pleibojumi, o vyras, kuris visada gerai gyveno ir kaip tik atsitiktinai tapo šnipu. Priešininkas tikisi, kad gyvensiu taip, kaip esu įpratęs. Jei padarydamas jums paslaugą pasitenkinsiu žemesniu standartu, vokiečių Abverui kils įtarimų“.
Tarp kitko, Huveriui Popovas pranešė apie japonų rengiamą antpuolį prieš Perl Harborą, bet FTB vadovas kažkodėl šią informaciją ignoruoja...
Grįžęs jis tęsia savo agento veiklą, gaudamas pinigų ir iš britų, ir iš vokiečių. Siųsdamas vis daugiau „žinių“, Popovas vėl atgauna Abvero pasitikėjimą, ir tuo pačiu gana neblogą finansavimą. Viena žymiausių jo surengtų operacijų – „Fortitud“. Tai buvo Popovo organizuotas 150 Jugoslavijos karininkų, esančių Vokietijos nelaisvėje, „pabėgimas“ į Britaniją. Agentas įtikino vokiečius, kad į „bėglių“ grupę galima infiltruoti savo žmones, kurie, apsimetę jugoslavų karininkais, tokiu būdu atsidurs Britanijoje ir ten galės vykdyti žvalgybinę veiką. Jiems vykstant per Prancūziją, į šią grupę vokiečiai pagal Popovo planą ir infiltravo savo žmones, kurie visi, kirtę sieną, buvo jo išduoti ir priversti tapti dvigubais agentais. Vokiečiai iki pat karo pabaigos apie apgaulę nesužinojo ir su džiaugsmu naudojo jų agentų siunčiamą „informaciją“. Ši operacija gerokai sustiprino žvalgybines britų pozicijas. Tarp šių „pabėgėlių“ buvo ir Dušano brolis Ivo, taip pat dvigubas agentas.
Bet, ko gero, svarbiausias jo žygis buvo dalyvavimas vokiečių klaidinimo operacijoje, ruošiantis Sąjungininkų išsilaipinimui Normandijoje. Aišku, jis buvo ne vienintelis agentas, teikęs vokiečiams dezinformaciją apie neva ruošiamą invaziją ne Normandijoje, o Pa de Kale rajone. Bet, kadangi Abveras juo ypatingai pasitikėjo, būtent jo siųsti pranešimai galutinai nulėmė vokiečių sprendimą ruoštis gynybai Kale ruože.
O užkulisiuose nuolat veikė D.Popovo tarpininkas J.Jebsenas, kuriam britai suteikė slapyvardį – Artistas. Vokiečiai, vienok, ėmė įtarinėti Džonį (iš dalies ir Dušaną), ir ratas vis siaurėjo... Abu bičiuliai tai jautė ir ėmė vis labiau nervintis. Savo baimes J.Jebsenas ir D.Popovas slopino alkoholiu, merginomis, nikotinu, pinigais ir raminamaisiais vaistais. Tiesa, J.Jebsenas Lisabonoje veikė taip veiksmingai, kad britų žvalgyba net gyrėsi iš Berlyno siunčiamas telegramas gaunanti anksčiau nei vokiečiai.
1944 metų balandžio 29-ąją J.Jebsenas kartu su bičiuliu, kolega iš Abvero Heinzu Pauliu Moldenhaueriu buvo pakviesti į Lisabonos vokiečių karinės žvalgybos vadovo Aloyso Schreiberio biurą. Ten jie buvo sumušti, apsvaiginti migdomaisiais, sugrūsti į du lagaminus ir didelio automobilio bagažinėje per sienas nugabenti į Prancūzijos kurortą Bjaricą. Iš ten – lėktuvu į Berlyną, pristatyti tiesiai į gestapo būstinę. Sužinoję apie Artisto suėmimą, britai ėmė baimintis, kad J.Jebsenas kankinamas išduos tikrąją planuojamo sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje vietą (dėl to kuriam laikui jie net nutraukė ryšius su Popovu). Tačiau Džonis tylėjo. 1944-ųjų rudenį J.Jebsenas buvo išvežtas į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą. Kitų metų vasario mėnesį naciai jį dar kartą atgabeno į gestapą, bet į vienutę jis nebegrįžo. 1950 metais J.Jebsenas, tikrasis Vokietijos patriotas, buvo oficialiai paskelbtas mirusiu... Popovui tai buvo vienas didžiausių sukrėtimų jo gyvenime...
Dušanas visgi sugebėjo pakankamai atkeršyti už savo draugą. Vienos Abvero grupės vadovas Karlas Maureris net piktinosi, kad britai dešimtimis gaudo šnipus „tarsi prostitutes Hamburgo raudonųjų žibintų kvartale“.
Po karo Popovas, prisiminęs teisininko profesiją, daugeliui žmonių padėjo atsiimti nacių konfiskuotą turtą. Vėliau vėl išvyksta į Ameriką, kur gyvena su ta pačia Simona Simon, po to su kitomis moterimis, ir galų gale veda gražuolę švedę, pagimdžiusią jam tris sūnus. Jų šeima įsikuria elegantiškame būste Prancūzijos Žydrajame Krante. 1974 metais Popovas išleidžia memuarus „Šnipas-kontršnipas“ (Spy/Counterspy). Tik tuomet šeima ir sužinojo tikrąją jo biografiją. D.Popovas mirė 1981-aisiais savo namuose.
Be Sidnio Reilio ir Dušano Popovo, agento 007 prototipais dar laikomi: Sidney Cotton, Patrick Dalzel-Job, Wilfred Dunderdale, Peter Fleming (rašytojo brolis), Alexander Glen, Duane Hudson, Fitzroy Maclean, Michael Mason, Merlin Minshall, Conrad O'Brien-ffrench, Peter Smithers, William Stephenson, Forest Yeo-Thomas, net literatūrinis personažas Gregory Sallust...
Legendinio kinematografinio agento vardą Flemingas pasiskolino iš amerikiečių ornitologo Džeimso Bondo, parašiusio knygą „Birds of West Indies“. Pats mokslininkas tokia „šlove“ nebuvo patenkintas. Flemingas, kompensuodamas „moralinį nuostolį“, padovanojo ornitologui savo knygą su įrašu: „To the real James Bond from the thief of his identity“ (Tikrajam Džeimsui Bondui – nuo jo tapatybės vagies). Beje, žymiojo bondianos piktadario Goldfingerio vardą autorius taip pat pasiskolino – iš britų architekto E. Goldfingerio, kurio darbai Flemingui labai nepatiko...
Nors Flemingas Popovu labai žavėjosi, tačiau pastarasis apie Džeimsą Bondą yra pasakęs: „Realiame gyvenime šis tipas neištvertų nė 48 valandų.“
