Vaikų poetas ir žudikas: už kūrybą liaupsinamas Kubilinskas kelią į karjerą ir ramų gyvenimą skynėsi per žiaurią išdavystę

Talentingas ir jautrus vaikų poetas, kurio skambius eilėraščius apie du batus, skarotą eglutę ir žibuoklėm pražydusius šilelio šlaitus iki šiol beria net darželinukai, o kartu – negailestingas išdavikas, myriop pasmerkęs mažiausiai 15 partizanų, vieną laisvės kovotoją nušovęs pats. Žudikas ir vaikų poetas – abiem šiais epitetais iki šiol pristatomas Kostas Kubilinskas.

Pirmąkart šis tekstas buvo publikuotas delfi.lt 2020 m. rugsėjo 26 d.

Mėgstama pabrėžti, kad K. Kubilinskas kūrybą buvo pasirinkęs aukščiausiu savo gyvenimo tikslu, todėl esą ir išdavė – mainais už galimybę rašyti bei būti spausdinamam. Vis dėlto istorikė Dalia Kuodytė yra svarsčiusi, kad „vargu ar šiame kontekste etiška kalbėti apie kokius nors literatūrinius nuopelnus, o juo labiau juos kaip nors įamžinti“.

K. Kubilinskas buvo užverbuotas sovietų valstybės saugumo (MGB) ir gavo „Varno“ slapyvardį. Kartu su kitu agentu jie buvo pasiųsti į Dzūkiją, čia turėjo tikslą įsiskverbti į Dainavos partizanų apygardos štabą ir sunaikinti jos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. 1949 m. kovo 7 d. K. Kubilinskas paleido šūvį į laisvės kovotoją Benediktą Labenską (Labėną)-Kariūną, tuo metu A. Ramanauską-Vanagą pavadavusį. Paskui jis išdavė tikslią partizanų buvimo vietą ir nurodė du jų bunkerius.

Po šių įvykių K. Kubilinskas ir toliau rašė eilėraščius, dirbo leidyklose, redakcijose. Už kūrinius vaikams 1959 m. rašytojas gavo LTSR respublikinę premiją.

Tačiau nesulaukęs 40-ojo gimtadienio jis mirė poilsio namuose netoli Maskvos, greičiausiai perdozavęs alkoholio.