Tarybiniai daiktai – be nostalgijos: švitrinis tualetinis popierius ir mėginimas laimėti kledarą loterijoje

Nuo „mazolių“ sauganti skalbyklė pagalbininkė „Maliutka“ („Mažylė“) ar amžinai gendantis, miško darbuotojų prakeiktas, benzininis pjūklas „Družba“ („Draugystė“). Kiekvieno vyro, statančio sau sodo namelį, svajonė – elektrinis oblius „Eglutė“ ir televizorius „Šilelis“, kuris rodydavo, tik kai pašokdavai aplink jį su antena rankoje. Trikampiai pieno pakeliai, kurie asocijuojasi su amžinu išsilaistymu, kai juos paspaudi iš šonų, ir stikliniai Kalėdų eglutės žaisliukai, kurie asocijuojasi su saldainiais „Meška šiaurėje“.

Kaip ir kiekvienoje nostalgijoje, galima viską prisiminti ir džiugiai, ir su liūdesiu. Surinkau jums daiktus, kurie SSRS keldavo daugiausia emocijų. Tiek teigiamų, tiek, dažniausiai, ir neigiamų.

Praeitame straipsnyje pasakojau apie tarybinę virtuvę. Apie „delikatesus“ ir vogtą kotletų mėsą. Apie sovietinės moters buitį; virtuvės pagalbininkus ir deficitą. Bet jei užmiršime pilvo vargus bei džiaugsmus ir nusileisime į kasdienę tarybinio žmogaus buitį ir pramogas, tai jose irgi atrasime pačių įvairiausių prisiminimų. Tarkim, turėti japonišką JVC ar „Sony“ deką buvo neišpildoma daugelio jaunų žmonių svajonė. Tokią galėdavo turėti tik turintys pažįstamą jūreivį ar dažnai keliaujantys į užsienį. O jūs patys žinot, kas tais laikais be problemų keliavo į užsienį. Juk tadai net radijo imtuvai buvo retas svečias mūsų buities prekių parduotuvėse. „VEF 201“ buvo mėgiama mano senelio radiola, o mes teturėjom milžinišką „Estonia“ ir labai aš pavydėjau seneliui, kad jis galėjo klausytis muzikos pliaže.

Jei jau pradėjom apie pliažą, tai reiktų pakalbėti ir apie keliones. Žiūronai, palapinės, slidės, turistiniai ir sporto rūbai, baidarės... Viskas buvo deficitas.