Septynmetei ant kojų nukrenta mamos nužudytas tėtis Tai tik siaubo pradžia. Tačiau net tokia šiurpi gyvenimo istorija nusipelno laimingos pabaigos. Iš „Titaniko“ išlipti gyvam tikriausiai būtų lengviau, nei išsikapanoti iš duobės, į kurią gyvenimas įmetė Raimondą Andrijauskaitę. Ji buvo vos septynerių, kai mama peiliu nudūrė tėtį. Dvylikos glaudėsi nakvynės namuose ir pardavinėjo pilstuką. Septyniolikos pastojo. Aštuoniolikos su kūdikiu ant rankų emigravo į Londoną – ten išlaikė šeimą šveisdama tualetus, kol vyras svaiginosi. Tada klaiki nelaimė ištiko vienintelę jai artimą sielą – sesę. Visą tą laiką Raimonda verkė, vargo ir valgė, kol pasiekė 113 kg ribą. O tada gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu.
Kaip ištekėti už mylinčio vyro? Stulbinamai sulieknėti, kad nepažintų net draugai? Kaip per pietų pertrauką užkopti 100 aukštų ir tapti guru kitoms moterims?
„Keista, kad neišprotėjau“, – apie savo gyvenimą sako elegantišką kostiumėlį vilkinti Raimonda Andrijauskaitė, vaikystėje sisiojusi ne į šikpuodį, o į žaislų formeles, pardavinėjusi pilstuką, mačiusi, kaip nukrenta mamos nudurtas tėtis, o galiausiai netekusi vienintelės gyvenimo užtarėjos – sesės. Tai, kad po visko ji atsitiesė, sukūrė gražią šeimą, pradėjo sportuoti, sveikai maitintis ir net įkvėpė kitas moteris, jau net ne stebuklas, o fantastika, kuria sunku patikėti pačiai Raimondai.
Našlaitė per vieną naktį
Raimondos ir metais jaunesnės sesutės Gintarės tėvai mėgo balius, nors iš šono šeima atrodė visai gražiai, o vaikai augo pavalgę. Tačiau už uždarų durų šurmuliavo nuolatinės linksmybės iki paryčių, įvairaus plauko baliavotojai tai ateidavo, tai išeidavo, o nuo kivirčų tarp Raimondos tėvų virpėjo stiklai ir ant stalo išrikiuoti stikliukai.