Kartkartėmis girdime socialinėje medijoje ar gatvės mūšiuose balsus, kurie sako, jog SSRS buvo gyventi geriau. Darbo visi turėjo, butus, kai kurie ir dačias, arba kitaip – sodo namelius. Dešros buvo be chemijos, laukai be pesticidų, o vaikai be alergijų. Visi buvo drąsūs, stiprūs, vikrūs ir išdidžiai žiūrėjo į šviesų rytojų. Ir dar... niekas nevogė mašinų, niekas neapiplėšinėjo valstybės ir išvis, gatvėm buvo galima ramiai vaikščioti tiek dieną, tiek naktį. Tai gerai buvo. Tik ar tikrai?
Aš, aišku, turiu savo ir artimųjų atsiminimus ne tik apie žiurkių dantis šlapiankoj, intymias problemas nuo laikraščių, naudojamų vietoj tualetinio popieriaus, ir dantis laužančius grikius, į kuriuos, dėl svorio, būdavo gausiai priberta skaldos. Ne tik apie tai, kad skalbėm rankom, televizorius buvo prabanga, o tručas DDT buvo plačiai naudojamas agroindustrijoje, naikinant laukuose viską, kas gyva, ir skatinan vėžį. Atsimenu ir apie masines automobilių vagystes; ne veltui SSRS buvo klestinti vieta visokių signalizacijų, mechaninių vairo užraktų ir slapukų pardavėjams, o reta mašina apsieidavo be „nematomo“ mygtuko po vairo kolonėle, kurio nepaspaudus tris kartus, automobilis neužsivesdavo.