Tačiau bene labiausiai veikdavo tiek baudžiant, tiek skatinant, nuolatinis priminimas, kad bus rašoma charakteristika, ir nuo jos priklausys, kur tu įstosi toliau mokytis ir ar iš viso įstosi. Tais laikais įstojimą į technikumą (dabar kolegijos) ar į aukštąją mokyklą nulemdavo ne tik tavo gabumai, polinkis, pašaukimas vienai ar kitai veiklai, ne tavo pažymiai brandos atestate, bet charakteristika. Jeigu joje bus parašyta, kad tu buvai „idėjiškai nesubrendęs“, pavyzdžiui, nedemonstravai kaip didžiuojiesi būdamas spaliuku, pionieriumi ar komjaunuoliu, jei tave pagavo, kad per šventes su seneliais apsilankei bažnyčioje, jei nedalyvaudavai visokiose mokykliniuose renginiuose, tau instituto, universiteto ar akademijos durys bus uždarytos. Ir net labiausiai užkietėję pochuistai ties charakteristikos klausimu labai susimąstydavo ir nutardavo elgtis pragmatiškiau: tiek to, geriau jau patylėsiu, prisitaikysiu, kad paskui nebūtų sugriautas gyvenimas dėl kažkokios nelemtos charakteristikos.
Taip pat skaitykite:
Ties tais grasinimais parašyti blogą charakteristiką ir gąsdinant „neįstojimu“, sovietiniai pedagogai priskaldydavo malkų. Ypač menkindami tuos žmones, kurie dirba baigę profesines mokyklas. Štai kai kurių mokytojų frazės: „tau tik bandeles kepti, nieko tu nesupranti“, „niekur neįstosi ir galėsi eiti pardavėja dirbti“, „būsi karvių melžėja, nes esi kvaila“, „tu būsi traktoristas, nes nesimokai“, „ei tu, pamaiva, apie universitetą nesvajok, būsi paprasta kirpėja“... Lyg bandeles kepti, už prekystalio stovėti ar plaukus kirpti būtų kokia nors gėda. Tai, kad šiais laikais trūksta žmonių, kurie gerai mokėtų kokią nors profesiją, galima „padėkoti“ sovietiniams laikams. Gąsdinimas profesine mokykla (tada ji vadindavo proftechnine) giliai įsirėžė į žmonių sąmonę.
Neapsieita vien tik su gąsdinimais Buvo tokia bausmės rūšis kaip viešas kalimas prie gėdos stulpo. Štai prasikalta mokinys ar mokiniai. Tada per bendrą mokinių, tėvų ir mokytojų susirinkimą mokiniai pastatomi prieš visus ir linčiuojami. Jie turi pasiaiškinti, kodėl blogai elgiasi, kodėl nesimoko. O didžiausia gėda čia, aišku, tėvams – tiek prieš kitus tėvus, tiek prieš mokytojus. Tėvai jaučiasi kalti, kad savo vaiko „dermai neišauklėjo“. Po tokių susirinkimų, po tokių „teismų“, kurie trunka kelias valandas mokiniams stovint ir aiškinantis, o tėvams raudonuojant, „kaltininkai“ išeina kaip gerai išvanoti pirtyje. Teko matyti vaizdelį – tikrai kaip po pirties „išperti“, nes raudoni, išprakaitavę, besiveržiantys į gryną orą. Juolab, kad mokiniai žinojo – tikrasis pragaras prasidės namuose, kai tėvai už visą šitą pažeminimą dar ne taip nubaus. Tuo tarpu koks nors pagyrimas per tokius bendrus susirinkimus prilygo pyragui, tiksliau jo trupiniams, nes didžiausias dėmesys buvo skiriamas „prasižengėliams“.
Prie gėdos stulpo kaldavo ir surengiant klasės pionierių arba komjaunuolių posėdį. Tokiame cirkui prilygstančiame „renginyje“ teko dalyvauti ir man. Prisimenu, buvo balandis, vyko bendra visos mokyklos pionierių sueiga Lenino gimtadieniui paminėti. Skambėjo idiotiškos dainos ir buvo sakomi dar idiotiškesni eilėraščiai. Štai atėjo laikas sakyti eilėraštį vienam labai nedidelio ūgio ir juokingam mokiniui. Šis išėjo priekin visas pasipūtęs, atstatęs krūtinę, jo akyse žėrėjo kažkoks nesveikas ryžtas. Jis visas susikaupęs pradeda tarti pirmąsias eilėraščio eilutes: „Balandis Leniną pagimdė...“ (sutikite, skamba tikrai idiotiškai). jau nebeprisimenu, kaip tas eilėraštis skambėjo toliau, bet man užteko ir tų pirmųjų žodžių, kad imčiau kvatotis iš visos širdies. Aš šalia sėdintiems mestelėjau tokią frazę: „Taigi ne pagimdė, o iš kiaušinio išperėjo, juk balandis paukštis, kaip jis gali gimdyti“. To užteko, kad kvatojimas nuvilnytų per visą aktų salę. Žvengė visi susiėmę už pilvų. Renginys buvo sugadintas. O man surengė klasės posėdį. Liepė aiškintis, visaip koneveikė, gėdino, baugino visokiomis blogomis pasekmėmis dėl charakteristikos. Visi klasės draugai, su kuriais kartu išdykaudavome ir juokdavomės tokių posėdžių metu tiesiog persimainydavo, nutaisydavo teisuoliškus veidus, imdavo rėžti skambias kalbas, kiekvienas paeiliui pasisakydavo, ką mano apie įvykusį incidentą, liepdavo pasisakyti, ką aš pati manau, apie tokius juokavimus ten, kur „nejuokinga“. Kiekvienas kamantinėdavo, ar aš prižadu „daugiau taip nedaryti“, o paskui pasakydavo „mes tavim netikim“ ir toliau kamantinėdavo, siūlydavo, kaip mane reikėtų „pamokyti“ ir „nubausti“. Taip praeidavo kelios valandos, imdavo temti. Kad paleistų ir nereikėtų stovėti, reikėdavo apsiverkti (ne todėl, kad gailiesi, o todėl, kad nuo to stovėjimo baisus nuovargis apima), pasakyti, kad gailiuosi, atsiprašinėti. Tada ir jiems patiems pabosdavo, tuomet pasirašydavo protokolą, kad pionierių posėdis įvyko, ir paleisdavo.
Parastai tokiuose posėdžiuose dalyvaudavo klasės vadovė ir vadovaudavo visam paradui. Tačiau manęs ji gerokai privengė, todėl minėtą posėdžio vedimą patikėjo klasės seniūnui (tuomet kažkodėl juos vadindavo sekretoriais). Klasės vadovė nei karto nebuvo pas mano tėvus atėjusi į namus, nors pas kitus vaikščiodavo ir skųsdavo nesustodama. Ji puikiai žinojo, kad aš jos visiškai nebijau ir kad atsikirsiu. O kai matys kiti, kad aš atsikirtinėju, ir kiti ims taip pat elgtis. Tokių, kurie nebijodavo ir nenutylėdavo, jei matydavo neteisybę, buvo vienetai. Bet ir jiems buvo aktualu gera charakteristika.
Na, o vaikščiojimai pas tėvus buvo dar viena bausmės rūšis. Jei ateis skųsti, tai bizūnas, o jeigu išvengsi atėjimo – tai paskatinimas, pyragas. Kiek teko girdėti iš kitų mokinių, klasės vadovė per mokinių namus vaikščiodavo kiekvieną savaitgalį, bet galima buvo jos sulaukti ir bet kurį vakarą, pačiu netikėčiausiu metu. Iš pradžių kalbėdavosi su tėvais, dažniausiai skųsdavo, paskui tikrindavo tvarką; atidarinėdavo netgi spintos duris. Po to per klasės valandėlę analizuodavo, kokia netvarka buvo pas vieną ar kitą mokinį. Tai vėlgi tas pats gėdos stulpas.
Taip pat populiari bausmės rūšis buvo palikti po pamokų. Tie paliktieji dažniausiai turėdavo plauti ir tvarkyti kabinetus arba ruošti pamokas. Laikyti galėdavo iki pat antrosios pamainos pamokų pasibaigimo, o baigdavosi jos gana vėlai – apie 19.00 vakaro. Tie, kurie būdavo „labai prasikaltę“, pralaikydavo ir dar ilgiau, kartais tėvai ateidavo ieškoti, nes nežinodavo, kur jų vaikas prapuolė. Kad mokiniai nepabėgtų, o tikrai atliktų bausmę ir atsėdėtų arba atidirbtų po pamokų, mokytojai paimdavo jų kuprines arba paltus. Bet ne visi mokytojai palikinėjimą po pamokų praktikavo. Tie, kurie skubėdavo namo pas šeimas, kurie turėdavo kokių nors interesų, jiems mažiausiai buvo noro kiurksoti mokykloje iki pat vėlyvo vakaro. Tačiau atsirasdavo tokių, kurie namie, turbūt, neturėdavo ką veikti.
Prisimenu dar vieną labai keistą bausmę, kurią taikydavo tik vaikinams. O kartais tai būdavo ne bausmė, o kaip tik paskatinimas. Vienas mokytojas mažai per pamoką dirbdavo. Daugiausiai jis kalbėdavo su berniukais ir visaip juokaudavo, erzindavosi. Nors kartais ir mergaites paerzindavo. Buvo įsižiūrėjęs vieną klasės storuliukę ir ją vis nepiktai pašiepdavo. Vaikinukus jis vis kviesdavo į šaudyklą ir leisdavo jiems pašaudyti. Taip jie būdavo skatinami už gerą elgesį. O tuo tarpu kvietimas šeštadienį susitikti pirtyje ir pasivanoti nugaras, prilygdavo bausmei, nors kai kas eidavo su didžiuliu džiaugsmu. Tačiau vaikinai žinojo: jeigu sykį pasakyta, į pirtį tu ateiti privalai, nors po to būsi traukiamas per dantį apie „tikrąją meilę, kuri yra tik tarp vyrų“. Todėl šio mokytojo visi klausė ir laikėsi pagarbaus atstumo, nes nei vienas nenorėjo būti traukiamas per dantį tokiu būdu.
Dar viena bausmė, kurią taikydavo tik vaikinams ir tik vyrai mokytojai – tai klūpojimas iškėlus aukštyn rankas. Jeigu pedagogas, kuris skyrė šią bausmę, pamatydavo, kad kažkuris rankas nuleido, prieidavo ir liuobdavo į veidą. Tuo tarpu merginos rečiau fizinių bausmių susilaukdavo, bet ir jų būdavo – tai tas pats ausies sukimas, davimas per veidą.
Bausmės buvo taikomos ne tik mokiniams, bet ir pedagogams. Labai originaliai mokyklos vadovybė nubaudė vieną mokytoją, kuris buvo labai gabus, labai mokėjo elgtis su mokiniais, tačiau retsykiais į mokyklą ateidavo „paėmęs gramą“, o sykį į antrą pamainą atėjo kaip reikiant įkaušęs. Jeigu jis būtų iš tų idėjinių sovietinių pedagogų, ko gero, nubaustas nebūtų. O nubaudė jį štai kaip: jis privalėjo savo vadovaujamoje klasėje pravesti klasės valandėlę antialkoholine tema. Jis, pasiėmęs kažkokią brošiūrą, nulenkęs galvą pasakoja apie tai, koks blogis yra alkoholis, kaip jis kenkia. O visiems mokiniams juokinga. Toks mokyklos vadovybės planas ir buvo – išjuokti mokytoją jo paties mokinių akivaizdoje ir tokiu būdu prikalti prie gėdos stulpo.
Kai kurias mano minėtas bausmes šiais laikais sunku net suprasti.
Taip pat skaitykite:
