Pamenat metalinius automobilių modeliukus, lėlytę „čiaburašką“, žurnalą „Genys“ ir paršiuko Čiuko komiksą? Pamenat išsidrožtas kovines „ragatkes“, dviračius, surinktus iš kitų dviračių „lavonų“, ir Rubiko kubą? O ar prisimenat tuščias karstynes kiemuose, šunų pridergtas smėlio dėžes ir kreida nupieštą trijų taškų zoną suskilusioje asfaltinėje krepšinio aikštelėje? Va taip ir gyvenom. Vaikai, žinoma, visur susiras makroflekso į plaukus ir pašinų į kojas, bet sovietinė vaikystė buvo ne silpniems.
Viskas prasidėdavo dar darželyje. Rudenį, po eilinės vasaros pas senelius, tėvai atitempia verkiantį vaiką į šaltą ir nejaukią salę, kurią pagyvina tik auklėtojų suorganizuotos tėvelių „talkos“ metu, nudažytos keista spalva (kokius dažus radom, tokiais dažėm) sienos. Kieme kelios sulūžusios sūpynės, alkoholikų ir besibučiuojančių ir pirmas cigaretes bandančių paauglių pamėgtos pavėsinės ir vaikiškų pėdučių nutrypta žolė. Jokių kamuolių. Jokių veikiančių sūpynių. Jokių auklėtojos pastangų ką nors gero nuveikti. Vaikai išvedami į lauką ir pasklinda po teritoriją nesimaišydami su kitų auklėtojų teritorijose besiganančiom grupėm. Jokių draugysčių su kitais vaikais, jokių žaidimų. Lakstyt negalima – susižeisit.
