Net vaikai turi savo vaidmenis. Jie vaidina gerus berniukus ir mergaites, arba priešingai – užsispyrėlius. Darželyje atlieka tokius socialinius vaidmenis kaip auklėtinis, grupės draugas, žaidimo partneris. Mokykloje vaikas imasi mokinio vaidmens. Suaugusieji turi dar daugiau vaidmenų.
Kiekviename socialiniame institute tie vaidmenys vis kitokie. Šeimoje atliekame sutuoktinio vaidmenį, darbe – bendradarbio, kelionėje – bendrakeleivio... Kiekviename žingsnyje mes patiriame socialinę sąveiką ir atliekame tam tikrus vaidmenis. Sakoma, kad tik likę visiškai vieni nusiimame kaukes – bet ir tuo reiktų suabejoti. Juk taip dažnai meluojame sau. Pavyzdžiui, nedrįstame užlipti ant svarstyklių, jeigu jaučiame, kad ten pamatysime šiek tiek padidėjusius skaičius. O juk niekas kitos to neišvys.
Socialinio vaidmens atlikimas nebūtinai reiškia veidmainiavimą. Vaidmens kūrimas yra ir tam tikrų išorinių normų laikymasis. Pavyzdžiui, mums būtų labai patogu ateiti į vakarėlį mūvint treningus, taip jaustumėmės natūraliai, nebūtų varžomi judesiai. Tačiau taip pasielgti negalima, nes atitinkamai apsirengti reikalauja etiketo normos. Tai paprasčiausias pavyzdys, įrodantis, kad norint save tinkamai pateikti kasdieninio gyvenimo scenoje, būtina išmanyti savo kuriamą vaidmenį, jam pasiruošti.
Kasdieninio gyvenimo scenoje individas privalo jausti atsakomybę už savo išraišką, savo vaidmenį, nes net menkiausia klaida gali sudaryti blogą įspūdį. Netakto proveržiai, netinkami leptelėjimai dažnai pakeičia visuomenės nuomonę apie žmogų į blogą pusę, nes netaktas ypač rėžia akį, ilgam įsimena. Štai jau kadaise nušalinto prezidento Rolando Pakso leptelėjimas „šikau ir tapšnojau“ prisimenamas iki šiol. Žodį „tapšnoti“ vartoja netgi tie, kurie nebuvo gimę, kai jis buvo ištartas.
E. Goffmanas rašė, kad gyvenimo scenoje visokie netakto proveržiai, netyčiniai gestai sugadina įspūdį ne tik apie patį individą, bet ir apie jo komandas – šeimą, darbo kolektyvą, draugų grupelę, netgi šalį. Kai įvyksta koks nors netyčinis gestas, tarp komandos narių prasideda skilimas, atsiranda nereikalingų scenų, vidinių konfliktų. Auditorija tai mato. Štai parduotuvėje pardavėja kramto gumą. Parduotuvės vedėja viešai ją išbara pirkėjų akivaizdoje. Regis, niekuo ypatinga scena, bet pirkėjams labai įdomu, jų dėmesį patraukia pardavėjos ir vedėjos pokalbis. Taip yra todėl, kad labai maga kiekvienam žvilgtelėti į užkulisius, į tai, kas paslėpta. Paslaptis vilioja. Pirkėjai smalsauja, jų nuomonė apie parduotuvę suprastėja.
Sociologas pabrėžė, kad kai įvyksta incidentas, kyla grėsmė atlikėjo kuriamai realybei. Tokios situacijos dalyviai paprastai sutrinka. Atlikėjo nervingumo ženklai yra jo individualios, o ne kuriamo personažo savybės. Štai gydytojas turi kurti ramaus ir paslaugaus specialisto įspūdį. Patikrinęs paciento sveikatą, jis aptinka labai pavojingą ligą. Gydytojas privalo išlikti ramus, jokiu būdu neparodyti pacientui savo susijaudinimo, kitaip pacientą išgąsdins.
Taigi kasdieniniame gyvenime viešumoje privalome ne tik kontroliuoti savo veido išraišką, balsą. To nepakanka. Turime būti atsakingi už kitus komandos narius. Pavyzdžiui, suaugusieji kalbėdamiesi tarpusavyje, turi saugotis, kad nenugirstų vaikai ir dėl nebrandumo neiškalbėtų paslapčių. Arba dar vienas dramaturginės ištikimybės pavyzdys: pardavėjas stengiasi įsiūlyti pirkėjui prekę, o ne įsijausti į pirkėjo vaidmenį ir prekę vadinti „niekalu“.
Ypač svarbu saugoti šeimynines paslaptis nuo aplinkinių žmonių, nes gandai labai greitai sklinda. Sutuoktiniai savo tarpusavio nesutarimus privalo spręsti namie, tarpusavyje kalbėdamiesi. Labai „neskaniai“ atrodo, kai moterys nuolat apkalbinėja savo vyrus, arba vyrai – savo moteris. Kai į šeimos scenos užkulisius įsibrauna žmogus iš auditorijos, jis pamatytas paslaptis gali paskleisti ir kurti gandus. Taip nukenčia šeimos reputacija.
Komandos nariai, norėdami apsisaugoti nuo dramaturginės ištikimybės, pačios grupės viduje turi ugdyti stiprų solidarumo jausmą. Tiek šeimos nariai, tiek darbo kolektyvo nariai turi vienas kitą palaikyti, saugoti paslaptis.
Kasdieninio gyvenimo scenoje mes privalome save kontroliuoti, E. Goffmano žodžiais tariant, būti dramaturgiškai disciplinuoti. Komandos pasirodymui lemtingai svarbu, kad visi atlikėjai būtų drausmingi: emocine prasme būti atsiriboję nuo atliekamo vaidmens ir pasiruošę netikėtumams. Disciplinuotas atlikėjas gerai įsimena savo vaidmenį ir jį atlikdamas nenaudoja nereikalingų gestų, jis nestokoja savikontrolės, pajėgia nuslopinti emocinę reakciją į asmenines problemas, į komandos narius, jei jie suklysta.
Dramaturginės disciplinos centras yra veido ir balso valdymas. Štai šeima su ketverių metų vaiku išeina pasivaikščioti po prekybos centrą. Vaikas užsinori kažkokio žaislo ir, kaip tokio amžiaus vaikams būdinga, krinta ant žemės ir sukelia isteriją. Tokiais atvejais tėvai paprastai labai sutrinka. Jiems gėda dėl aplinkinių žmonių. Jie praranda savikontrolę, jų veidai ištįsta. Gali imti garsiai barti vaiką, arba atvirkščiai – sutinka su visomis vaiko užgaidomis ir jas tenkina, kad tik nereikėtų kęsti gėdos. Tačiau tėvai gali išlikti ir dramaturgiškai disciplinuoti. Neparodyti vaikui, kad jie sutriko, išlikti ramūs ir ramiai stebėti vaiko scenas, o namie paaiškinti, kad taip elgtis nedera. Darbo kolektyve suklydus kolegai, kitas kolega turėtų padėti jam ištaisyti klaidas.
Kuriant kasdienio gyvenimo vaidmenis reikia būti apdairiems. Iš anksto būtina nuspręsti, kokį vaidmenį statyti ir iš anksto pasiruošti galimiems netikėtumams. Taip pat laikantis šios technikos būtina parinkti apdairiai komandos narius, kurie būtų ištikimi ir drausmingi. Apdairumas taip pat reikalauja prisiderinti prie sąlygų, kuriomis teks vaidinti. Pavyzdžiui, reikia atsižvelgti į tai, kad nedidelę gyvenamieji būstai nėra pritaikyti ilgalaikiam svečių priėmimui (nėra sąlygų svečių nakvynei ir pan.), todėl iš karto reikia apdairiai ieškoti kitų galimybių. Arba štai einant į pokalbį dėl darbo, reikia apdairiai prisiderinti garderobą, kad jis būtų tinkamas (dalykinis), apgalvoti, kaip save pateikti, kokias savo savybes išryškinti, kokias nuslėpti; ką kalbėti ir ką geriau nutylėti. Reikia pasiruošti ir netikėtumams. Galbūt būsimas darbdavys užduos kokį nors klausimą, kuris jus sutrikdys ar nemokėsite į jį atsakyti. Tokiu atveju dramaturginis apdairumas reikalauja būti iš anksto tam pasiruošusiam, nesutrikti ir ramiai, valdant veido išraišką ir balso toną, bandyti išsisukti iš situacijos.
Kasdieninio gyvenimo scenoje ypač svarbus taktas ir mandagumas. Reikia gerbti aplinkinius, būti diskretiškam. Negalima pažeisti individų privatumo. Pavyzdžiui, einant į dalykinį pokalbį, prieš tai reikia įspėti skambučiu ar laišku. Priimta, kad ir į svečius neinama be išankstinio įspėjimo, nors ir susiruošėte pas artimus draugus. Kai nekviesti įeinate į privačią erdvę, galite patekti į nemalonią situaciją – atsidurti ten nelaiku ir taip įsibrauti į svetimus užkulisius. Tai laikoma didžiuliu netaktu.
Kai pakviesti ateinate į svečius ar į dalykinį pokalbį, tokį gestą E. Goffmanas vadino auditorijos įsileidimu į vaidinimą. Kai auditorija įsileidžiama į vaidinimą, ir toliau būtina elgtis taktiškai – būtina parodyti susidomėjimą, dėmesį, susitvardyti ir nepradėti savo vaidinimo. Kai atlikėjas parodo netinkamą gestą, auditorija turi būti supratinga ir to neakcentuoti.
Kasdieninio gyvenimo scenos atlikėjas turi būti jautrus užuominoms, nes tik taip jis priims iš auditorijos ženklus, kad elgiasi netaktiškai ir galės apsaugoti padėtį nuo žlugimo. Štai svečiuojatės svetimoje šalyje ir nežinote visų papročių niuansų. Stebėkite, kaip elgiasi kiti, būkite pastabūs supančiai aplinkai ir tenykščių žmonių užuominoms. Arba štai atėjote į naują darbo kolektyvą. Ten įprasta, kad naujas kolektyvo narys surengia nedidelę vakarėlį įsijungimo į kolektyvą proga. Tačiau jūs to nežinote, ar tikrai ten egzistuoja tokia tradicija. Jei egzistuoja, greičiausiai kiti kolegos apie tai duos užuominą. Dar vienas pavyzdys. Moteris gyvena su vyru. Svetimas vyras (atlikėjas) norėtų su ja užmegzti romaną ir padaro tam tikrus netaktiškus gestus. Moteris duoda užuominą, kad ji nėra laisva. Atlikėjas užuominą supranta, tiesioginis asistavimas išvengtas, tuo pačiu išvengtas ir konfliktas.
Yra dar viena sritis – melagingas faktų reprezentavimas. Tai ypač pasireiškia reklamuojant prekes ar paslaugas arba asmeniniame bendravime. Tuomet jis negali savęs įstumti į tokią padėtį, kuomet nebebus jokio pasiteisimo, jokios galimybės išsisukti. Visada reikia būti numačius kokį nors „nekaltą pasiteisinimą“. Pavyzdžiui, vyras sėdintis patalpoje su kepure, turi „nekaltą pasiteisinimą“, kad jam šalta. Na, o peruką dėvintis vyras visada išsiduoda, kad yra nuplikęs ir jo bandymas sukurti nenuplikusio vyro vaidmenį, patiria fiasko.
