Romoje gyvenantys lietuviai atvykę į Druskininkus gerokai nustebo: Italijos „varguolių“ malonumai pas mus – elitinėmis kainomis

Atvykusi atostogų į tėvynę iš pragaru vasaros karštyje virtusios Italijos kelias dienas išgyvenau katarsio būseną. Kaip mano gimtuosiuose Druskininkuose gera, gaivu, žalia, švaru. Pasijutau tarsi patekusi iš pragaro į rojų. Bet ketvirtą dieną užsigeidžiau vieno malonumų, kurį sau leidžiu Italijoje ir be kurio neišgyvenčiau. Ko gi tokio stebuklingo ir neįtikėtino pareikalavo gimtuosiuose Druskininkuose mano kūnas? Ogi visų Italijos socialinių sluoksnių, pradedant varguoliais, baigiant elitu, sau leidžiamo kasdienio mažo malonumo – pusryčių. Kalbu apie pusryčius ne savo būsto teritorijoje, o kavinėje, kuri Italijoje vadinama trijų raidžių kombinacija „Bar“.

Keliaujame su partneriu į mėgstamą nei pernelyg brangią, nei per pigią kavinę „Boulangerie“ Čiurlionio gatvėje. Ji – visada pilnutėlė, kava čia visada buvo puiki, kainos prieinamos vidutiniam klientui. Kodėl kalbu apie kainą? Ši tema aktuali, jei kavinėje lankomės ne keliskart per mėnesį, kaip turistai, atvykę į Druskininkus savaitgaliui, bet kaip vietiniai – kasdien.

Italija ankstų rytą omleto nekepa, košių nevalgo, dešrelėmis į barą užėjus nekvepia. Mūsų šeimai tai – espreso puodelis jam, kapučino – man, du mieliniai rageliai su įdaru, dvi taurės atvėsinto vandens. 

Psichologų valstybė Italija jau prieš šimtus metų suprato vieną keistą fenomeną – ankstų rytą žmogui tiesiog būtina išeiti iš namų, net tuo atveju, jei jis – pensininkas ar bedarbis. Visai kaip Druskininkuose. Dar visai neseniai pusryčius visi pasiruošdavome namuose, o dabar – einame lauk. Ir mes, kaip italai, supratome, kad gyvenimo prasme ir motyvu atsikelti iš lovos ir pradėti dieną žvaliu ritmu pakėlus tonusą, sudirginus psichiką vienu ryškiausių pasaulyje aromoterapijos dirgikliu – kavos kvapu, gali tapti ėjimas pusryčių į kavinę.

Iš pirmo žvilgsnio Druskininkų kavinėje viskas kaip Italijoje. Pirmas dalykas, kas man suardo „rojaus“ nuotaiką, tai bare išsirikiavusi lyg sovietmečio laikais tvarkinga eilutė. Nors žmonių kavinėje matau kokius penkiskart mažiau nei Italijos kavinėje, vis tik penkiolika minučių tenka trypčioti čiaudančiam ir krenkščiančiam piliečiui už nugaros.

Už mūsų šeimos pusryčius Italijoje moku ne taip ir mažai. Nuo tos dienos, kai prasidėjo karas Ukrainoje, italai, kad ir smarkiai protestuodami, buvo priversti susitaikyti – kava, tuo pačiu automatiškai ir pusryčiai, – pabrango. Ką tai reiškia? Espreso puodelis, anksčiau Romoje kainavęs eurą, dabar kainuoja – 1.10 euro. Kapučino, anksčiau kainavęs 1.10 euro, dabar kainuoja 1.30 euro, o mielinis ragelis, anksčiau kainavęs eurą, dabar kainuoja 1.10. Taigi, už pusryčius Romoje mudu sumokame 4.60 euro. Anksčiau mokėdavome 4.20 euro. Tai – išskirtinės politinės padėties pasaulyje liudijimas.

Mano minimoje Druskininkų kavinaitėje už identiškus pusryčius su espreso ir kapučino puodeliu – prašome mažyčio, ne to XXL, kurį sunku prie lūpų pakelti, bei du įdarytus ragelius, sumokame 6.40 euro. Gražus apverstas skaičių sutapimas. Ir liudijimas, kad lietuviai – turtingesni už italus.